Naujienos

Susitikimas su skaitytojų ypač mylimu ir vertinamu autoriumi buvo skaidrus bei šiltas. Skambėjo eilės ir muzika, kalbėta apie literatūrą, kūrybą, tikėjimą, pamatinius gyvenimo klausimus. Susitikimo nuotaiką kūrė muziejininkas, Lietuvių kalbos draugijos Kėdainių Mikalojaus Daukšos skyriaus narys Audrius Daukša, skaitęs ir interpretavęs poeto eiles, tarp jų – „Septynis veršelio ganymo paveikslus“; renginio vedėja ir dainuojamosios poezijos atlikėja Laima Žilytė, jaunieji bibliotekos savanoriai bei, kaip pabaigoje sakė poetas, – nuostabi publika.

Prisipažinęs, kad mieliau savo poeziją skaito, nei apie ją kalba, Donaldas Kajokas paskaitė eilėraščių iš 2017 m. išleistos rinktinės „Poezija, o gal ne ji“. „Visada maniau, kad jeigu išleistum knygą vien tik iš pačių geriausių eilėraščių, tai vargu ar būtų gera poezijos knyga. Poezijos knyga, kaip ir visos kitos, kaip ir pats gyvenimas, patiria tam tikrą dramaturgiją – turi būti ir viršūnių, ir nusileidimų į slėnius, silpnesnių dalykų, kurie paruošia kopimui į aukštesnį lygmenį. Aš niekaip nesuprantu, kaip literatūra gali pakeisti pasaulį. Man tai atrodo nei šis, nei tas. Gera literatūra gali pakeisti vieną dalyką – konkretaus skaitytojo ir rašančiojo požiūrį į gyvenimą, į pasaulį. Štai šitai, pakeisti tavo žiūros tašką, ji gali. Bet pasaulio – ne, todėl aš ir nebandau nieko jame keisti, – kalbėjo autorius. – Greičiau skatinu, kad žmogus maištautų prieš save – atsigręžtų į save, vis dėl to tenai yra didieji slėpiniai...“

Po poezijos eilė atėjo ir prozai: romanams, eseistikai, šiemet publikuotoms dienoraščių ištraukoms. Kiek ilgiau apsistota ties romanų trilogija, ypač naujausiu romanu „Skudurėlių šventė“, išleistu 2021 m., kaip sako literatūros kritikai – sapnišku ir metaforų prisodrintu. Pasak Donaldo Kajoko, jis kelia klausimą – kas yra žmogus, o ėmus ieškoti atsakymo, tai yra, pastūmus kasdienybę į šoną, per sapnus, meditacines ar kitokias specifines patirtis, ima vertis didieji slėpiniai. „Trys mano romanai – nekasdienės situacijos, kurios žmogų pastato truputį į kitokią poziciją ir ima vertis mūsų sąmonės kertelės, kolektyvinė pasąmonė... Kai mes šiek tiek apsinuoginam, atsiveriam ir nebijom pabūti su savimi, prisipažinti, kad visokie esame – jei ne pridirbę visko, tai bent ne kartą mintyse nusidėję...“ – pasakojo Donaldas Kajokas.

Atsisveikindamas rašytojas pasidalijo ir ateities sumanymais – šyptelėjęs, kad visiems norams įgyvendinti reikėtų gyventi šimtą metų: „Man įdomu pasižvalgyti po savo dienoraščius. Kažkada esu rašęs – po septyniasdešimties metų ateina laikas memuaristikai.... Jeigu pavyks iš ten ką iškrapštyti, norėčiau išleisti juos pavadinimu „Leistinas privatumas“.

Tad skaitykime Donaldo Kajoko kūrybą, gilinkimės, ieškokime išminties, tobulumo paprastume, ramybės ir vilties. Poezija, eseistika ir romanai laukia jūsų bibliotekoje.