Naujienos

Abi moterys – suvalkietės, įleidusios šaknis Kėdainių žemėje. Abi stipriai myli gimtąją kalbą, meną, sielojasi dėl „mažojo žmogaus“, abi nestokoja humoro jausmo, moka šmaikščiai ir švelniai iš savęs pasijuokti.

Pirmasis leidinys, pasirodęs šiais metais – tai žinomos Kėdainių žurnalistės, literatės Z. Zokaitytės „gyvenimo metraštis ir Kėdainių kronika“. Taip knygą, kurioje suregistruotos reikšmingiausios Zitos publikacijos, apibūdino jos sudarytoja ir artima autorės draugė Nijolė Sisaitė.

Leidinyje aprašyta daugiau kaip 1 300 Z. Zokaitytės tekstų: grožinė kūryba, publikacijos apie literatūrą, kultūrą, meną, kraštotyrą, asmenybes, keliones. Šios temos autorei ir buvo mėgstamiausios dirbant žurnalistinį darbą.

„Lietuvoje išleistos tik kelių žurnalistų bibliografijos, nes sudaryti jas – labai sunkus darbas. Juk žurnalistas per dieną kartais parašo kelias publikacijas, tad jų gausu. Todėl į knygą stengtasi atrinkti ne „vienadienes“, o tokias, kurios turi išliekamąją vertę ir pravers tiems, kurie domisi straipsniuose aprašomais žmonėmis ir vietovėmis, jų istorija“, – kalbėjo Vilniaus Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje dirbanti N. Sisaitė.

Idėja parengti studijų laikų draugės (abi Vilniaus universitete studijavo lituanistiką, o artimas ryšys liko visam gyvenimui) bibliografiją jai kilusi prieš keletą metų – artėjant Z. Zokaitytės jubiliejui.

Kruopščiai sudarytame leidinyje taip pat pateikiami autorės slapyvardžiai, įspūdingas leidinių, kuriuose publikuoti jos tekstai, sąrašas, asmenvardžių rodyklė. Prie knygos parengimo daug prisidėjo pati publikacijų autorė, tad bibliografija tapo „biobibliografija“. Už kokybišką leidybą padėkota „Spaudvitai“.

Vėliau pabiro klausimai, sveikinimai, padėkos. Bibliografija, bet skaityti ją įdomu kaip romaną – sakė žmonės. Skaitytojus žavi Z. Zokaitytės kūrybos ir publicistikos bruožai: žodžio taupumas, taiklumas, skalsumas; dėmesys tiek žinomiems kultūros lauko žmonėms, tiek paprastiems, likimo nuskriaustiems kraštiečiams. „Zita buvo ta reta redaktorė, kuri visą informaciją perleisdavo, perfiltruodavo per save, per savo žmogiškumą“, – apie autorės darbo metus vadovaujant „Kėdainių garso“ redakcijai kalbėjo Elvyra Kisielienė. O į knygų pristatymą iš Kauno atskubėjęs bičiulis, poetas, kunigas Skaidrius Kandratavičius prisiminė, kad Zita visuomet padėdavo laikraštyje „iškovoti“ vietos kultūrai.

Su būdingu humoro jausmu ir šviesiu optimizmu Z. Zokaitytė atvirai pasakojo apie savo gyvenimą, profesinį kelią, jautriausias temas.  Gausiai susirinkusių bičiulių ir kūrybos gerbėjų prašymu, kartu su poezijos knygelės „Rasazita“ (2000 m.) bendraautore Rasa Stankevičiene paskaitė eilių. „Varsniečiai“ ir kiti susitikimo dalyviai ilgai nenorėjo „paleisti“ Zitos: juk, pasak literatų klubo pirmininko Jono Stankevičiaus, ši intelektuali, išmintinga ir ypatinga kūrėja esanti klubo siela ir Dievo dovana.

Antroji knyga, pristatyta tą vakarą – „Varsnos“ ir Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narės Nijolės Balsytės-Pocienės eilėraščių ir pasakų knyga „Vaikystės spalvos“ (2021, „Spaudvita“).

„Senatvėje turbūt grįžtam į vaikystę“, – pajuokavo literatė, pristatydama savo knygą ir jos atsiradimo istoriją. Autorė norėjo išsaugoti vaikų, anūkų, proanūkių ir savo mokyklos laikų piešinius, kurie puošia knygos puslapius ir iliustruoja čia pasakojamas pamokančias istorijas, eilėraščius. Knygos viršelį puošia proanūkės, dešimtmetės Kotrynos, piešinys.

„Dirbau mokytoja, tad mano kūryboje yra ir „moraliukų“, o jei skaitau vaikų būryje, pabaigoje apie tai paaiškinu“, – vėl šypsojosi guvi brandaus amžiaus moteris. Nors save autorė sako laikiusi prozos kūrėja, paskatinus kitiems literatams, gimė ir pluoštas eilėraščių. Skambūs, švelnūs, lyg dainos, skirti vaikams.

Knygos autorė pasakojo apie kūrybinį procesą – pasakos atsirado tuomet, kai išmoningiausi jų siužetai ėmė taip dažnai lankytis sapnuose, jog nerašyti tiesiog negalėjusi. Dažniausiai kūryba gimsta naktį, visiems sumigus. Tuomet ranką tarsi kažkas vedžioja – nereikia išankstinio siužeto, plano, istorijos liejasi pačios. Jose dažni veikėjai – ir pagoniškos dievybės, ir gyvūnai, ir žmonės.

N. Balsytės-Pocienės pavyzdys – įkvepiantis. „Tai auklėjimas, bendravimas tarp kartų. Tikiuosi, kad augs nauji kūrėjai, kuriems knyga nebus svetimas dalykas“, – kalbėjo J. Stankevičius.

Nuostabus, kokybiškas, aukščiausio lygio literatūrinis vakaras – taip „Varsnos“ klubo narių susitikimą ir knygų pristatymą apibendrino Kėdainių krašto garbės pilietis, literatas ir kino studijos „Mėgėjas“ įkūrėjas Vitolis Laumakys.

Abiem literatėms padėkojo Kėdainių Mikalojaus Daukšos viešosios bibliotekos direktorė Virginija Grigorjevienė. „Ši bibliografinė knyga yra lobis ne tik bibliotekininkams, bet ir tiems, kurie domėsis Kėdainių žurnalistikos ar kultūros istorija. Esu dirbusi bibliografinį darbą, žinau, koks jis sunkus ir kruopštumo reikalaujantis. Lenkiu žemai galvą, – sakė bibliotekos vadovė. – Taip pat nuoširdus ačiū Nijolei už didelę širdį – ji padovanojo mūsų bibliotekai daug savo knygų, kuriomis galės džiaugtis miesto ir kaimo filialų vaikai. Taip pat puoselėjame idėją bibliotekoje įgarsinti jos pasakas.“