Naujienos

Vytautas V. Landsbergis pristatys romaną „Bevardžio sagos“

„Bevardžio sagos“ – pirmoji rašytojo prozos knyga suaugusiems. Romanas nominuotas  2025 m. Metų knygos rinkimuose, prozos kategorijoje, taip pat išrinktas į kūrybiškiausių 2025 m. lietuvių autorių knygų dvyliktuką.

Rašytojas ir režisierius Vytautas V. Landsbergis, nebe pirmą kartą judėdamas istorinės atminties gaivinimo keliu, šįsyk pasakojimą konstruoja iš skaudžiausių XX amžiaus patirčių – siužetines linijas brėžia nuo pokario iki šių dienų, o tragiško likimo veikėjams suteikia galimybę kalbėti net iš anapusybės, pasitelkdamas mitologizuotus pasaulėvaizdžius.

Prieš skaitytojo akis išsivynioja sodrus, kontrastingas pasakojimo skiautinys, susiūtas iš atskirų veikėjų paveikslų, kurių svarbiausias – partizanų vadas Bevardis. Per siužetines sanpynas išryškėja tautos likimo ir pasaulėjautos bendrumai, tebeženklinami kruvinojo pokario šešėlių.

Gyvą pasakojimo skambesį kuria nepagražinta dialogų kalba ir visiškai kitoks anapusinio pasaulio gyventojų kalbėjimas – muzikalus, poetiškas, bėglus, lyg Lietuvos upės, vingiuojančios per partizanų namais buvusius miškus.

Kovo 12 d. 17:30 val. bibliotekoje vyks knygos pristatymas ir susitikimas su autoriumi. Renginį moderuos menotyrininkės Alma ir Inga Laužonytės.

Apie romaną Bevardžio sagos – balsai iš skirtingų patirčių

Marius Burokas:

„Romanas nedidelis, bet labai talpus. Jame paliečiama daugybė temų: partizanai, pokaris, tremtis, sovietmetis, Nepriklausomybė, dabartinis mūsų gyvenimas. Veikėjai žmogiški, ne schematiški. Knyga skaudi, bet ne beviltiškai juoda – neieškoma nei patologijos, nesimėgaujama tamsa, o šviesa nesaldinama – „valio patrotiškumo“ čia nerasit. Ir didaktiškumo taip pat. Norėtųsi, kad ši knyga būtų skaitoma, nepražiopsota.“

Nijolė Oželytė:

„Nesustojau tol, kol viską perskaičiau – atsitraukti neleido ne kaip nors ypatingai suregztas siužetas, o tas skausmingo intymumo jausmas – tarsi tai man visi tie žmonės kalbėjo, o aš pasijutau taip, lyg būčiau be odos ir kažkas prie manęs skausmingai, giliai ir labai labai prasmingai liečiasi. Ir skauda, ir negaliu atsitraukti. Nuostabą kėlė niekada nepatirtas, stulbinantis pojūtis – nekyla jokio pasipiktinimo ar pasmerkimo skaitant mintis tų, kurių veikimas ir jų dėstoma logika turėtų sukelti visai pateisinamą neapykantą. Tai apie mus visus. Tai galimybė pajausti ir suvokti giliau, nei esame pratę – juoda balta, gera bloga.“

Romas Sadauskas:

„Bevardžio sagos emociškai sunkus, sudėtingos kompozicijos kūrinys. Mano nuomone, tai vienas labiausiai pavykusių grožinės literatūros kūrinių lietuvių pokario ginkluotos rezistencijos tema. Jei nebijote pajusti atsivėrusios dangaus gelmės, tuo pat metu jausdami į žemę susigėrusio kraujo ir paupyje šikančio stribo baimės kvapą – susiraskite Bevardžio sagas ir skaitykite.“

Arvydas Anušauskas:

„Labai poetiška, vietomis panašėja į pjesę teatrui. Per žmones sujungiamas besikaitaliojantis laikmetis, leidžiantis kitaip pažvelgti į mūsų istorines patirtis. Labai graudi knyga, vietomis užgniaužianti kvapą, priverčianti išgyventi herojų jausmus. Galėčiau pasakyti, kad tai kūrinys ne kiekvienam ir kartu kiekvienam skaitančiam. “

Inga Laužonytė:

„Vytauto V. Landsbergio knyga Bevardžio sagos tarsi mitas – įtraukiantis ir kviečiantis juo gyventi, jį suprasti, pajusti, peržengti. Mitas, siejantis žmones su laiku, vieta ir sapnais. Tarsi sapnas, kuris savo hieroglifais kreipiasi į dar negimusius žmones ir leidžia tikėti, kad mirusieji niekada nėra mirę, o praeitis niekada negali būti uždaryta. Ji kviečia priartėti prie savo genties gelmės, kad žinotume savo vietą. Tai literatūrinė, kinematografinė, teatrinė knyga – kaip ritminė atmintis, kurią autorius ragina gaivinti. Ji kviečia išgerti mūsų žemės šaknų sulčių, kad neužmirštume skonio.“

Alma Laužonytė:

„Bevardžio sagose“ kaltinimas nublanksta, bet išnyra kaulų teisybė. Ar pasirinkimas visada susijęs su galia? Ar gali būti pasirinkimas be pasirinkimo? Ar istorinis naratyvas, kad privalome vykdyti įsakymą, išlaisvina nuo kaltės, bet leidžia ją perkelti kitiems? Knyga kviečia kiekvieną įsileisti save į savo dvasios kiemą, net jei gelia kūną, kausto ilgesys, veria žodžių tyla. Kad daugiau nebereikėtų dienų skaičiuoti lavonais. Kaip rašoma knygoje: „mūsų genai pamena viską“.