01 10 80 metų, kai gimė /1940 01 10/ Kaune Algimantas Žižiūnas, fotomenininkas, žurnalistas, rašytojas, kraštotyrininkas, knygų autorius ir iliustratorius, visuomenininkas.

Gimė Kaune Onos Rozenbergaitės-Žižiūnienės ir Kazimiero Žižiūno šeimoje. Abu tėvai yra kilę iš Anciškio Kėdainių rajone. Rozenbergų šeimos namas dar tebestovi šiame miestelyje prieš bažnyčią. Algimantas Žižiūnas baigė Anciškio pradinės mokyklos I klasę ir šiame ramiame kampelyje praėjo jo vaikystės vasaros pas močiutę Kotryną Rozenbergienę ir dėdę Antaną Rozenbergą.

Tėvas Kazimieras Žižiūnas žuvo 1941 birželio sukilimo metu, palaidotas bendrame kape buvusiose senosiose miesto kapinėse Kauno centre. Motina Ona Rozenbergaitė-Žižiūnienė liko viena su dviem mažamečiais vaikais Genovaite ir Algimantu.

1951–1959 mokėsi Kauno 14-ojoje vidurinėje mokykloje, kur baigė 8 klases.

1956–1957 dalyvavo Kauno Vėlinių įvykiuose, buvo keletą dienų įkalintas, tardomas. Jam išėjus į laisvę, KGB „priežiūros“ šleifas lydėjo jį visą sovietmetį.

1959–1960 dirbo Radijo matavimo technikos mokslinio tyrimo institute pagalbiniu darbininku, kartu 1959–1960 vakarais mokėsi Kauno 8-ojoje darbo jaunimo vidurinėje mokykloje. 1963 baigęs Kauno maisto pramonės technikumą, pagal paskyrimą dvejus metus dirbo Anykščių vyno gamykloje.

Vidurinės mokyklos aukštesnėse klasėse, technikume pradėjo fotografuoti.

1963–1970 gyveno Anykščiuose, čia pradėjo žurnalisto ir fotomenininko kūrybinį kelią. 1963–1965 jis buvo Anykščių vyno gamyklos pilstymo cecho meistras, 1965–1969 dirbo Anykščių rajono laikraščio „Kolektyvinis darbas“ fotokorespondentu, literatūriniu darbuotoju.

Dirbdamas Anykščiuose, šalia tiesioginių pareigų, užsiėmė kūryba: fotografavo, rašė į laikraščius ir žurnalus, dalyvaudavo respublikinėse ir tarptautinėse fotoparodose, suorganizavo pirmąją Anykščių rajono fotomėgėjų darbų parodą.

1965–1973 neakivaizdžiai studijavo žurnalistiką Vilniaus universitete, įgijo žurnalisto išsilavinimą. 1969–1970 dirbo savaitraščio „Liaudies sargyboje“ literatūriniu darbuotoju. 1970 persikėlė gyventi į Vilnių ir iki šiol gyvena sostinėje. Dirbo savaitraštyje „Kalba Vilnius“, „Dialogas“, dienraštyje „Komjaunimo tiesa“, žurnale „Mokykla“. Iki 2007 m. aktyviai dalyvavo žurnalistinėje veikloje, taip pat kaip fotomeno kūrėjas.

Bendradarbiavo su žurnalais „Jaunimo gretos“, „Švyturys“, „Nemunas“, „Girios“, su laikraščiais „Tiesa“, „Žalioji Lietuva“, „Literatūra ir menas“, „XXI amžius“, „Lietuvos aidas“ ir daugelį kt., taip pat su JAV lietuvių laikraščiu „Draugas“.

1986 suvaidino fotografą A. Grikevičiaus politiniame detektyve „Vilkolakio pėdsakai“.

1988–2016 surengė daugiausia parodų iš ciklų „Veidai ir mintys“; „Anciškis – Lietuvos vidurys“; „Mano vizijų moterys“.

2005 kultūros ministro įsakymu suteiktas meno kūrėjo statusas.

2009–-2015 padovanojo Lietuvos valstybei savo viso gyvenimo darbą – asmeninį fotografijų ir negatyvų archyvą, tarp kurių ir 1500 vnt. kolekcija „Veidai ir mintys“ (su dar vidutiniškai kiekvieno portretuojamojo 5 nuotraukų variantais), kuri buvo kurta daugiau kaip 30 metų (saugoma Valstybės archyvo Fotodokumentų skyriuje).

Lietuvos fotomenininkų sąjungos, Lietuvos žurnalistų sąjungos, Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos narys.

Svarbiausios darbų temos: „Anykščiai ir anykštėnai“ (1963–2007), „Žurnalistai“ (1965–2007), „Lietuvos gamta“ (1958–2007), „Akimirkos“ (1965–2007), „O, muzika!“ (1969–2007), „Rankos“ (1970–2007), „Anciškis – Lietuvos vidurys“ (1970–2007), „Kolos pusiasalyje“ (1974), „Veidai ir mintys“ (1977–2007)

„Mano vizijų moterys“ (1977–2007), „Prie jūrų marių“ (1978), „Ten, kur Uralas, Sibiras“ (1972–1987), „Turkmėnija“ (1989–1995), „Rašytojai“ (1970–2007), „Dailininkai“ (1970–2007), „Muzikai“ (1970–2007), „Mokslininkai“ (1970–2007), „Teatralai“ (1970–2007), „Visuomenės veikėjai“ (1970–2007).

Fotografas yra surengęs per trisdešimt ciklo „Veidai ir mintys“ fotoparodų tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje. Tai Lietuvos žinomų žmonių ir svečių portretai. Fotografo prašomi, portretuojamieji šalia portreto užrašydavo credo apie savo profesiją, kūrybą, gyvenimą. Intensyviai dirbdamas, autorius sukaupė per 1500 fotolakštų. Ši kolekcija yra įrašyta į agentūros „Factum“ Lietuvos rekordų knygą (2003). Viena žymiausių jo darbų temų – „Senovinės kupiškėnų vestuvės“.

Surengė 43 personalines parodas Lietuvoje (Anykščiuose 1985, 2016; Abromiškėse 2016, 2017; Biržuose 2003; Kaune 1999; Kėdainiuose 2015, 2018; Pakruojyje 2003; Panevėžyje 2000, 2002; Šėtoje 2018; Šilutėje 1982; Vilniuje 1986, 1987, 1988, 1990, 1995, 1998, 1999, 2000, 2001, 2005, 2015, 2016), Rusijoje (Mončegorske 1974; Sverdlovske 1980, 1986, 1987), Turkmėnijoje (Ašchabade 1989), Ukrainoje (Sumuose 1991).

Dalyvavo grupinėse parodose Maskvoje (Rusija; 1984, 1989), Vespreme (Vengrija; 1989), Berlyne (Vokietija; 1990), Vašingtone (JAV; 1990), Osle (Norvegija; 1991), Zelionoje Guroje (Lenkija; 1991), Bratislavoje (Slovakija; 1991), Romoje (Italija; 1991), Budapešte (Vengrija; 1991), Stokholme (Švedija; 1991), Tiūbungene (Vokietija; 1991), Vilniuje (2013, 2014, 2015, 2016).

Fotomenininkas kūrė ir grožinę literatūrą: rašė eiles, apsakymus, fotonoveles (yra šio žanro pradininkas). Vaikams yra parašęs nemažai kūrinių, iš kurių vienas – poema „Eketės paslaptys“, iliustruota dailininkės Serenos Pečiūnaitytės (2005). Savo kūrinius skelbė vaikų žurnale „Bitutė“ ir laikraštėlyje „Kregždutė“. Kaip kūrybos vaikams autorius buvo priimtas į Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungą.

Algimantas Žižiūnas aktyviai bendradarbiavo su Invalidų draugijos kultūrinių renginių aktyvu: padėdavo parengti draugijos rengiamas neįgaliųjų fotomeno parodas, jas komentavo ir vertino, padėjo nustatyti nugalėtojus bei skaitė paskaitas neįgaliųjų seminaruose.

Beveik dešimtmetį bendravo su Anciškio (Kėdainių r.), iš kurio yra kilę jo tėvai ir seneliai, pradinės mokyklos moksleiviais. Paskelbęs metų temą, rengdavo jiems piešimo konkursus, kurių rezultatus skelbė per Porciunkulės atlaidus apdovanodamas vaikus piešimo reikmenimis, vertingomis knygomis, albumais ir paties įrėmintomis savo darytomis meninėmis Anciškio nuotraukomis. Anciškio vaikams fotomenininkas rengė mažas vietovės tyrinėjimo ir senienų rinkimo ekspedicijas, mokė pažinti gimtąsias vietas, žinoti jų istoriją, gamtą ir visa tai saugoti bei vertinti. Taip pat kartu su Ramygalos ir Vadoklių vidurinėmis mokyklomis Anciškyje rengdavo literatūrinius poezijos pavasarėlius, į kuriuos pasikviesdavo ir Lietuvos rašytojus. Ilgą laiką rėmė Anciškio gyventojus surinkta labdara.

Šaltiniai: Žurnalistikos enciklopedija. Vilnius, 1997, p. 585-586; Asmenybės. 1990–2015 m. Lietuvos pasiekimai“. Vilnius, 2015, p. 1180.