Česlovo Milošo premijos laureatai

Algirdas Juknevičius (1954 12 20 Aukštųjų Kaplių k., Kėdainių r., mirė 2021 12 06. Archeologas.

1973 m. baigė Kėdainių 2-ąją vidurinę mokyklą (dabar – „Atžalyno“). 1982 m. – Vilniaus universiteto Istorijos fakultetą muziejininkystės ir archeologijos specializaciją. Apgynė diplominį darbą tema Vilniaus Žemutinės pilies Senojo Arsenalo archeologiniai tyrinėjimai.

Nuo 1982 iki 1990 m. dirbo archeologu Kauno Paminklų projektavimo ir restauravimo institute. Archeologo karjerą pradėjau nuo caro laikais statyto Kauno pašto kasinėjimų.

Kaune savarankiškai kasinėjo Pažaislio vienuolyną, Šv. Gertrūdos bažnyčią, kelis senamiesčio kvartalus, taip pat Šeduvos (Radviliškio r.) senąją turgaus aikštę ir tame pačiame rajone esantį etnografinį Kleboniškių kaimą.

Dar 1984 m Algirdas Juknevičius pradėjo kasinėti Kėdainių senamiestį, o nuo 1991 metų tai darė sistemingai.

1985–1987 dalyvavo Chorezmo archeologinėje ekspedicijoje šiaurės Uzbekijoje. Ten kasinėjo antikinio ir arabiško laikotarpių Ajaz–Kalos miestą, kuris yra Kizil–Kumo dykumoje, buvusios Chorezmo valstybės teritorijoje.

Nuo 1995 m. dirbo archeologu Kėdainių krašto muziejuje.

Algirdas Juknevičius dalyvauja respublikinėse ir tarptautinėse archeologų konferencijose, yra daugiau kaip 50 mokslinių ir populiarių straipsnių autorius. Istoriją ir archeologiją populiarinančius straipsnius daugiausia skelbia vietinėje žiniasklaidoje. Jis yra kelių edukacinių projektų bendraautoris. Projektą Nevėžio lygumos kraštovaizdis, senieji keliai ir dvarvietės paruošė su Kėdainių dailės mokyklos pedagogais ir moksleiviais, o projektą Žinomi, bet nepažįstami – su Lenkijos paribio fondu. Pagal pastarąjį projektą su Kėdainių mokyklų moksleiviais kasinėjo žydų ritualinio pastato, vadinamojo „skerdiko namo“, liekanas. 1999–2001 metais dėstė archeologijos kursą Kauno aukštesniosios technikos mokyklos statybininkų-restauratorių specializacijos studentams.

Įvertinimas: 1999 metais archeologui Algirdui Juknevičiui įteikta Kėdainių krašto kultūros premija už 15 metų archeologinius kasinėjimus Kėdainių senamiestyje, miesto istorijos tyrinėjimą ir populiarinimą, už dalyvavimą mokslinėse konferencijose ir edukacinę veiklą. 2011 m. jis tapo pirmuoju Kėdainių krašto garbės piliečio Česlovo Milošo premijos laureatu. Premija jam suteikta už Kėdainių miesto archeologinių, istorinių tyrinėjimų ir jų populiarinimo veiklą, atskleidusią naujų faktų Kėdainių istoriografijoje.

Bibliografija: Bečelis, Vydas. Kėdainiai: fotoalbumas (tekstas Algirdo Juknevičiaus, 2012), Tarpukario Kėdainių modernas (2014), Škotų palikimas Kėdainiuose: [leidinys apie XVII-XVIII a. Kėdainiuose gyvenusių škotų presbiterionų mūrinę architektūrą],  Senieji Kėdainiai: istorija ir įdomybės (2017, 2-oji patais. ir papild. laida 2019).

Šaltiniai: Algirdas Juknevičius [žiūrėta 2021-01-07]. Prieiga per internetą: http://lad.lt/jukneviciusalgirdas/; Kultūros darbštuoliui paskirta Česlovo Milošo premija [žiūrėta 2021-01-07]. Prieiga per internetą: https: <http://www.alfa.lt/straipsnis/12007666/kulturos-darbstuoliui-paskirta-ceslovo-miloso-premija>

Vaida  Kamuntavičienė (1974 10 21 Kėdainiai), lietuvių istorikė. Dr. (hum. m., 2002).

1996 baigė Vytauto Didžiojo universitetą. 2000 m. stažavo Centrinės Europos universitete Budapešte, Lenkijos istorijos institute Varšuvoje, 2001 m. – Varšuvos, 2003 m.  – Minsko universitete. 2002–2010 dirbo Vytauto Didžiojo universiteto Č. Milošo slavistikos, 2010–2012 – Kauno istorijos centre. Nuo 2002 m. dėsto Vytauto Didžiojo universitete, nuo 2012 buvo Istorijos katedros vedėja; profesorė (2012). Vadovavo moksliniams projektams: Bažnyčios santykiai su valstybe ir visuomene Lietuvoje (2008–2014), Kauno šv. Mikalojaus bažnyčios ir benediktinių vienuolyno istorija (2012–2014).

Mokslinių tyrimų sritys: Lietuvos Katalikų Bažnyčios ir visuomenės santykių istorija, mentaliteto raida, mikroistorija. Svarbiausi veikalai: Katalikų bažnyčios ir valstybės santykiai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XVII a. antrojoje pusėje (2008), Kauno šv. apaštalų Petro ir Pauliaus arkikatedra bazilika (su kitais, 2008), Apytalaukio parapija: mikrobendruomenės istorija (su L. Šinkūnaite, 2012), Kauno benediktinių vienuolyno istorija XVII–XX a. pradžioje (2016); viena monografijos Nuo apaštalų iki kankinių: Jėzaus draugijos reprezentavimo modeliai nuo pat pradžių iki uždraudimo (2016) autorių. Paskelbė apie 50 mokslinių straipsnių. Sudarė knygas: Czesławas Miłoszas iš XXI a. perspektyvos (su kitais, 2007), LDK dvasingumas: tarp tradicijos ir dabarties (su kitais, 2010), Česlovas Milošas ir Lietuva (2012). Parengė metodinę priemonę studijoms Vytauto Didžiojo universitete Bažnyčios ir visuomenės santykiai Lietuvoje (2008), su kitais – vadovėlių vidurinei mokyklai. Viena enciklopedinio žinyno Lietuvos didikai (2011) autorių.

Šaltinis: Kamuntavičienė Vaida. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Papildymai: A–Ž. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2015, p. 170.

1949 m. mokėsi Padubysio pradinėje mokykloje, 1960 m. baigė Kauno 2-ąją vidurinę mokyklą. 1960–1966 Kauno politechnikos instituto Radioelektronikos fakultete įgijo radioelektronikos inžinierės kvalifikaciją. Dirbo pagal specialybę, vėliau – Kauno kelionių ir ekskursijų biure metodininke. 1981–1990 Kauno miesto kultūros paminklų apsaugos inspekcijos menotyrininkė. 1982–1988 studijavo Leningrado I. Repino tapybos, skulptūros ir architektūros instituto Meno istorijos ir teorijos fakultete, kur įgijo menotyrininkės kvalifikaciją.

1988–1992 Vilniaus dailės akademijos (VDA) Sąvado skyriaus mokslinė bendradarbė. 1990–1992 Kauno miesto kultūros paveldo inspekcijos inspektorė. 1990–1993 Kultūros ir meno instituto Dailėtyros informatikos skyriaus mokslo darbuotoja. 1990–1997 dėstė VDA Kauno dailės institute. 1992–1993 VDA dėstytoja. 1993–1995 m. Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus vyr. mokslo darbuotoja, 1995–1997 vadovavo Mykolo Žilinsko kolekcijos skyriui. Nuo 1996 m. Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos Bažnytinio meno komisijų įkūrimo viena iš iniciatorių ir narė.

1997 m. VDA bei Kultūros ir meno institute apgynė humanitarinių mokslų srities dailėtyros krypties daktaro disertaciją tema „XVII a. Lietuvos portretas: kultūros, asmenybės ir jos atvaizdo santykis“. [1] 1998–2000 VDA Kauno dailės instituto Humanitarinių mokslų katedros vedėja. Nuo 1999 m. nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos ekspertizės specialistė. Nuo 1999 m. Bažnytinio meno muziejaus (dab. Kauno arkivyskupijos muziejus) atkūrimo įkvėpėja, mokslinė darbuotoja, nuo 2012 m. direktorė. 2000 m. VDA docentė. Nuo 2000 m. Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto Menotyros katedros docentė, nuo 2009 m. profesorė.

Nuo 1992 m. ICOMOS Lietuvos nacionalinio komiteto narė. Nuo 1995 m. Lietuvos dailės istorikų draugijos narė (2001–2004 m. pirmininko pavaduotoja). 1995–1999 m. katalikų dailininkų parodų „Gloria Deo“ rengimo iniciatorė ir organizatorė. Nuo 1998 m. mokslinio žurnalo „Logos“ redkolegijos narė. Viena svarbiausių Lietuvos baroko paveldo (ypač portreto ir bažnytinio meno) tyrinėtojų, ikonologinio ir ikonoteologinio metodo skleidėja. Moksliniai interesai: bažnytinės dailės paveldas, Lietuvos senosios ir XX a. dailės istorija, muziejininkystė, Lietuvos kultūros paveldas, XVII a. Europos ir Lietuvos meno istorija.

Bibliografija: XVII a. Radvilų portretai (1993), Lietuva – Marijos žemė (sud. D. Jasulaitis, teksto autorė L. Šinkūnaitė) (1993), Lietuvos baroko architektūros ir dailės istorija: bakalauro studijų programa (1999), Kryžių kalnas: fotografijų albumas (sud. L. Šinkūnaitė, teksto autorius D. Valančiauskas, fotogr. Eugenijus Bartulis, 2000), XVII a. Lietuvos portretas: kultūros, asmenybės ir jos atvaizdo santykis: monografija (2000), Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčia: istorija, dailė, architektūra ( drauge su Nijole Lukšionyte-Tolvaišiene, 2005), Kultūros politika: metodinė priemonė ( drauge su Nijolė Tolvaišiene, Jolita Butkevičiene, Vaida Almonaityte-Navickiene, 2007), Kauno pranciškonų (bernardinų) Šv. Jurgio bažnyčia (2008), Kauno šv. apaštalų Petro ir Pauliaus arkikatedra bazilika: monografija (drauge su Rima Valinčiūte-Varne, Nijole Lukšionyte-Tolvaišiene, 2008), Šv. Brunonas Kverfurtietis Pažaislio freskose (2009), Lietuvos bažnyčios: iliustruotas žinynas (sud. Laima Šinkūnaitė, tekstų autorės Edita Šedbaraitė, Laima Šinkūnaitė, Indrė Šurkutė, Aušra Vasiliauskienė, 2009), Dvasingumo meninė raiška Lietuvos katalikų bažnyčių baroko dailėje: habilitacijos procedūrai teikiamų mokslo darbų apžvalga: humanitariniai mokslai, menotyra (2009), Lietuvos šventieji globėjai (tekstas Laimos Šinkūnaitės, Algimanto Kajacko, 2010),  Franciszkański (Bernardiński) kościół św. Jerzego w Kownie (2010),  Kaunas Franciscan (Bernardines) St. George Church (2010).

Įvertinimas: Vytauto Didžiojo universiteto rektoriaus apdovanota sidabro medaliu „už ilgametį darbą ir nuopelnus universitetui“ (2012), Kėdainių krašto garbės piliečio Česlovo Milošo premija (2016), Kauno miesto Mokslo premija už nuopelnus humanitarinių ir socialinių mokslų srityje už ilgamečius menotyrinius Kauno sakralinio paveldo tyrimus (2018).

Šaltinis: Laima Šinkūnaitė [žiūrėta 2021-01-07]. Prieiga per internetą: <https://lt.wikipedia.org/wiki/Laima_%C5%A0ink%C5%ABnait%C4%97>

1990 m. baigė Vilniaus 22-ąją vidurinę mokyklą (dabar Mikalojaus Daukšos), 1994 m. – filosofijos bakalauro, 1996 m. – magistro studijas Vilniaus universitete, 2002 m. – doktorantūros studijas Lenkijos mokslų akademijos Filosofijos ir sociologijos instituto Socialinių mokslų mokykloje. 2004 m. apgynė filosofijos daktaro disertaciją Lenkijos mokslų akademijos Filosofijos ir sociologijos institute. Rašo eilėraščius. Verčia poeziją, prozą, eseistiką, publicistiką, humanitarinių mokslų literatūrą daugiausiai iš lenkų kalbos, taip pat ukrainų ir kitų Rytų bei Vidurio Europos kalbų. Bendradarbiauja su leidiniais Literatūra ir menas, Naujasis židinys, bernardinai.lt ir kitais. Savo kūrybos ir vertimų publikavęs įvairiuose rinkiniuose, almanachuose, antologijose Lietuvoje ir užsienyje, kūrybos išversta į anglų, baltarusių, hebrajų, lenkų, slovėnų kalbas.

Vienas iš tarptautinės menininkų bendrijos Magnus Ducatus Poesis koordinatorių. 2014 m. vadovavo Literatūros vertėjų sąjungos surengtoms Lietuvos ir Baltarusijos, 2015 m. – Lietuvos ir Ukrainos vertėjų dirbtuvėms. 2014–2015 m. dirbo Lietuvos rašytojų sąjungos tarptautinių programų koordinatoriumi, Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos narys – nuo 2011 m.

Aktyvus tarptautinių literatūrinių festivalių dalyvis: dalyvavo festivalio Kultūrų kryžkelėje literatūros programoje (Varšuva, 2006 m.), Vilenicos tarptautiniame literatūros festivalyje (Slovėnija, 2007 m.), Magnus Ducatus Poesis poetinio vyksmo renginiuose (Kijevas, 2007 m., Krokuva, 2008 m., Minskas, 2009, 2011 m., Kaunas, 2011 m.), Charkovo barikada (Charkovas, 2007 m.), Lvovo leidėjų forumo literatūros festivalyje (2010 m.), Magnus Ducatus Poesis lietuvių autorių skaitymuose Liubline ir Balstogėje (2014 m.). 2012 m. dalyvavo įgyvendinant bendrą Lietuvos rašytojų sąjungos ir Magnus Ducatus Poesis bendrijos projektą Lucko rašytojų forumas, 2014 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos surengtą tarptautinį rašytojų forumą Daugiabalsė Lvove.

Lietuvos rašytojų sąjungos narys – nuo 2006 m.

Bibliografija: Iszimtys: eilėraščiai, 1994–2004. – Kaunas: Kitos knygos, Vilnius: Vario burnos, 2005.

Vertimai iš lenkų kalbos: W. T. Kulesza Mūsų laikų ideologijos (1998), T. Różewicz 4 poemos (2004), D. Terakowska Lėliukė: romanas (2006), K. I. Gałczyński Kavos malūnėlis: pasaka (2006), A. Stasiuk. Pakeliui į Babadagą: kelionių esė  (2006), J. Kłoczowski Krikščionių bendruomenės besiformuojančioje Europoje (2006), D. Masłowska  Lenkų ir rusų karas su baltai raudona vėliava: romanas (2007), C. Wodziński Šv. idiotas: apofatinės antropologijos projektas (2007), K. Modzelewski Barbarų Europa: istorija (2008), B. Skarga Istoriškumo ribos: istorija (2008), W. Gombrowicz Kosmosas: romanas (2008), Z. Mentzel Visos pasaulio kalbos: romanas (2008), R. Sikorski Šventųjų pelenai (2009), R. Kapuściński Kristus su automatu ant peties (2009), R. Okulicz-Kozaryn Lietuvis tarp Karaliaus-Dvasios įpėdinių: Čiurlionio kūryba „Jaunosios Lenkijos“ kontekste (2009), J. Seredyka Kunigaikštytė ir plikbajoris: Zofija Radvilaitė-Dorohostaiska ir Stanisławas Tymińskis (2010), J. Strzelczyk. Užmirštos Europos tautos: venetai, svebai, piktai, langobardai, vyslėnai, chazarai, obodritai, jotvingiai (2010), S. Chutnik Kišeninis moterų atlasas: romanas  (2011), P. Huelle Mercedes-Benz: iš laiškų Hrabalui: romanas (2011), Cz. Miłosz Abėcėlė: esė (2012), J. Hen Mano draugas karalius: romanas (2012), M. Tulli Yda: romanas (2013), A. Franaszek Miłoszas: lenkų poeto, Nobelio literatūros premijos laureato biografija (2015), J. Tischner. Dramos filosofija (2015).

Vertimai iš ukrainiečių kalbos: S. Žadan Depeche Mode: romanas (2008), J. Andruchovyč Dvylika ratilų: romanas (2008), S. Žadan Anarchy in the UKR: esė  (2010).

Vertimai iš kitų kalbų: M. Pavič Antrasis kūnas: romanas (iš serbų k., 2007), O. Pavel Puikiųjų stirninų mirtis; Kaip aš sutikau žuvis (iš čekų k., 2012), M. Hroch Mažosios Europos tautos (iš čekų k., 2012).

Sudarė: Magnus Ducatus Poesis: ribų įveika: 2008/09 almanachas (kartu su V. Braziūnu, 2010), Magnus Ducatus Poesis: ribų įveika: 2010/11 almanachas (kartu su V. Braziūnu, 2011), Poetinis Druskininkų ruduo 2014: almanachas (kartu su M. Buroku, 2014), Prekės iš kosmoso: latvių poetų grupės „Orbita“ eilėraščių rinkinys (kartu su B. Januševičiumi, M. Buroku; ir vertimas kartu su kitais, 2014), Poetinis Druskininkų ruduo 2015: almanachas (kartu su M. Buroku, 2015), Poetinis Druskininkų ruduo 2016: almanachas (kartu su V. Stankumi, 2016).

Įvertinimas: Jaunojo Jotvingio premija už eilėraščių rinkinį Iszimtys (2006), 2013 m. iš lenkų kalbos išversta M. Tulli knyga Yda įtraukta į metų vertingiausios verstinės šiuolaikinės literatūros ilgąjį sąrašą,  Česlovo Milošo premija už Andrzejaus Franaszeko knygos Miłoszas. Biografija vertimą iš lenkų kalbos (2019).

Šaltinis: Dekšnys Vytas [žiūrėta 2021-01-07]. Prieiga per internetą: <https://www.rasytojai.lt/deksnys-vytas/>