Radvilos
Iki XV a. vidurio Kėdainiai buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio nuosavybė. 1447 m. didysis kunigaikštis Kazimieras Jogailaitis juos dovanojo Radvilų giminės pradininkui Radvilai Astikaičiui. Dovana didikui buvo suteikta už nuopelnus valstybei ir valdovo rėmimą. Po šio dovanojimo Kėdainiai tapo privačiu miestu ir juo buvo iki 1886 m.
Radvila Astikaitis (lenk. Radziwiłł Ościkowicz; apie 1384 m.–1477 m.) – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikas, vienas įtakingiausių XV a. Lietuvos valstybės veikėjų.
Mikalojus II Radvila Senasis (1398–1509 07 16, palaidotas Vilniaus bernardinų bažnyčioje), Radvilos Astikaičio ir Eudokijos Četvertinskos vyriausias sūnus, spėjama, išgyvenęs 111 metų, todėl pramintas Senuoju. Kėdainius jis valdė 1477–1509 metais. 1452 m. Mikalojus II Radvila tapo LDK kancleriu, 1482–1486 buvo Smolensko vietininku, 1488 m. – Trakų kaštelionu, 1488–1490 – Naugarduko vietininku, 1488 – 1505 – Bielsko vietininku, 1491 m. – Vilniaus vaivada ir LDK kancleriu.
Mikalojus III Radvila (1470–1522). Mikalojaus II Radvilos ir Sofijos Onos Manvydaitės vyriausias sūnus. Kėdainius valdė 1510 – 1521 metais. 1487–1492 jis buvo didžiojo kunigaikščio dvaro raikytoju, 1495 m. – dvaro taurininku, 1505 m. – Trakų vaivada ir krašto maršalka. Po tėvo mirties 1510 m. Mikalojus III Radvila ėjo aukščiausias LDK Vilniaus vaivados ir didžiojo kanclerio pareigas. Valdant Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Aleksandrui, Mikalojus III Radvila siekė suartėjimo su Lenkija. Už palankumą lenkams buvo pramintas Amor Poloniae (Lenkijos meile). 1518 m. Augsburge (Bavarija) imperatorius Maksimilijonas I-asis M. Radvilai suteikė Šv. Romos imperijos kunigaikščio titulą. Didikas tapo kunigaikščių Radvilų giminės Gonionzo - Medilo šakos pradininku. 1518 m. kunigaikščio titulus Mikalojui III Radvilai ir jo broliams įteisino Lietuvos Brastoje susirinkęs Lenkijos karalystės ir LDK seimas.
Stanislovas Radvila (? –1531). Antrasis Mikalojaus III Radvilos ir Elžbietos Onos Nasilovskytės sūnus. Kėdainius paveldėjo 1522 m. po tėvo mirties.
Jonas III Radvila (?–1542 Chochloje, Baltarusija, palaidotas Kėdainių Šv. Jurgio bažnyčioje). Vyriausias Mikalojaus III Radvilos ir Elžbietos Onos Nasilovskytės sūnus. Kėdainių savininku tapo 1531 m. mirus broliui Stanislovui Radvilai.
Ona Radvilaitė-Kiškienė (1525–1600). Vyriausioji Jono III Radvilos ir Onos Koscevičiūtės duktė. Kėdainius valdė 1545–1574 metais. Apie 1549 m. Ona Radvilaitė-Kiškienė pakvietė į Kėdainių protestantų kunigą ir jam leido pamokslauti Šv. Jurgio katalikų bažnyčioje. Plintant protestantų tikėjimui, Kėdainiai tapo vienu pirmųjų reformacijos židinių LDK. Po vyro mirties 1554 m., ji ištekėjo už Selcų bajoro Kristupo Sadovskio, apie 1557 m. priėmė evangelikų reformatų tikėjimą. 1563 m. didikė, kaip ir jos pusbrolis Mikalojus Radvila Juodasis, susidomėjo radikaliąja reformacijos kryptimi arijonizmu. Po pusbrolio mirties 1565 m., ji tapo arijonų rėmėja, o jos valdomi Kėdainiai – vienu arijonų centru LDK. 1574 m. O. Radvilaitės-Kiškienės turtai buvo padalinti įpėdiniams. Didžioji turtų dalis ir Kėdainiai atiteko vyriausiam sūnui Jonui Kiškai (1547–1592), kuris Kėdainius valdė 1574–1592 m. Jo valdomi Kėdainiai vėl tapo seniūnijos administraciniu centru, nuo 1574 m. čia vyko visuotiniai Žemaitijos bajorų seimeliai. Didikas pasirūpino, kad 1581 m. Varšuvos seimas oficialiai įteisintų laisvą Nevėžio uostą, jo prašymu 1590 04 15 Lietuvos didysis kunigaikštis Zigmantas III Vaza Kėdainiams suteikė Magdeburgo teises ir herbą.
Elžbieta Ostrogiškė-Kiškienė-Radvilienė (?–1599). Konstantino Ostrogiškio ir Katelinos Sofijos Šidlovieckos duktė, Jono Kiškos žmona. Kėdainius valdė 1593–1599 metais. Po vyro mirties 1592 m., ji ištekėjo už kunigaikščio Kristupo Radvilos Perkūno. Apie 1594 m. ji iš arijonų atėmė Šv. Jurgio bažnyčią ir ją atidavė Kauno bei Geranainių klebonui Jokūbui Voronieckiui. Šv. Jurgio bažnyčia po pusės šimto metų buvo grąžinta katalikams. Po jos mirties 1600 m. valdyti Kėdainius perėmė jos pirmojo vyro brolis Stanislovas III Kiška (?–1617), kuris Kėdainius valdė 1600–1614 metais. Jam valdant, Kėdainiuose sustiprėjo evangelikai reformatai. Jiems didikas atidavė Šv. Jurgio bažnyčią. 1600 m. prasidėjo 27 metus vykęs teismo procesas dėl šventovės grąžinimo katalikams. Teismo procesą 1627 m. užbaigė S. Kiškos žentas Kristupas II Radvila. Kėdainiuose buvo pastatytas Nevėžio tiltas, 1609 m. patvirtinti Kėdainių siuvėjų cecho nuostatai.
Ona Kiškaitė-Radvilienė (1593 – 1644). Stanislovo III Kiškos ir Elžbietos Sapiegaitės duktė. Kėdainius valdė 1606–1614 ir 1641–1644 metais. 1606 m. didikė ištekėjo už Radvilų giminės Biržų - Dubingių šakos atstovo kunigaikščio Kristupo II Radvilos. Vedybomis ji sutaikė Radvilų ir Kiškų gimines. Kraičio gavusi kairiojo Nevėžio kranto pusę, 1614 m. ją padovanojo vyrui. Su juo 1631 m. ėmėsi Kėdainių reformatų bažnyčios, reformatų mokyklos ir prieglaudos statybų. Po vyro mirties 1640 m., O. Kiškaitė-Radvilienė patvirtino privilegijas svetimšaliams pirkliams ir amatininkams.
Kėdainius valdant dviem Lietuvos didiesiems etmonams ir Vilniaus vaivadoms – Kristupui Radvilai ir jo sūnui Jonušui Radvilai, miestas išgyveno ūkinį ir kultūrinį pakilimą, ir netrukus tapo vienu iš reformacijos centrų LDK. Radvilų rūpesčiu buvo sutelktos pagrindinės evangelikų reformatų bažnyčios, švietimo ir kultūros institucijos.
http://www.kedainiumuziejus.lt/wp-content/uploads/2020/05/K%C4%97dainiai.-Istorija.pdf
https://www.kedainiutvic.lt/turizmas/lt/naudinga-informacija/kedainiu-istorija
Kunigaikštis, kilęs iš Gediminaičių Biržų Radvilų giminės, Mikalojaus Radvilos Rudojo ir Kotrynos Ivinskaitės iš Tomičių sūnus.
Kristupas Radvila (1585 03 15 Biržuose – 1640 09 19 Svėdasuose), Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikas, Abiejų Tautų Respublikos valstybės ir karinis veikėjas. Biržų-Dubingių šakos atstovas, Kristupo Radvilos Perkūno ir Kotrynos Tečinskaitės sūnus, Jonušo Radvilos (1612–1655) tėvas, Jonušo Radvilos (1579–1620) brolis.
Šaltinis: Ingė Lukšaitė, Algirdas Matulevičius. Kristupas Radvila. Visuotinė lietuvių enciklopedija. T. 19. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, p. 434–435.
Jonušas Radvila (lenk. Janusz Radziwiłł, 1612 12 02 Papilio dvare prie Biržų – 1655 12 31 Tikocino pilyje prie Balstogės, Lenkija, palaidotas Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčioje) – kunigaikštis, Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės ir Abiejų tautų respublikos politinis bei karinis veikėjas, Biržų–Dubingių šakos atstovas, kultūros mecenatas, evangelikų reformatų globėjas.
Didžiojo etmono Kristupo II Radvilos ir Onos Kiškaitės sūnus Jonušas Radvila mokėsi Biržų kalvinų mokykloje, Koidanovo ir Slucko gimnazijose, studijavo Leipcigo (1629–1631), Leideno (1633), Altdorfo universitetuose. Mokėjo keturias kalbas. Gavęs puikų išsilavinimą, anksti pradėjo savo politinę ir karinę karjerą: 1633 m. – pakamarininkis, 1646 m. – lauko etmonas ir Žemaičių seniūnas, 1653 – Vilniaus vaivada, nuo 1654 m. – LDK didysis etmonas. XVII a. viduryje Jonušas Radvila buvo vienas įtakingiausių didikų Lietuvoje. Per 1654–1667 Lenkijos ir Lietuvos valstybės karą su Rusija vadovavo LDK kariuomenei. 1655 m. rugpjūčio mėn. Rusijos kariuomenei užėmus Vilnių, vadovavo didikų grupei, kuri Kėdainiuose pasirašė sutartį su Švedija. Dėl šios sutarties pasirašymo, Jonušas Radvila užsitraukė Jono Kazimiero bei daugelio lietuvių ir lenkų neapykantą. Jonušas Radvila taip pat rūpinosi krašto kultūriniais ir švietimo reikalais. Radvilų rūpesčiu Kėdainiuose buvo sutelktos pagrindinės evangelikų reformatų bažnyčios, švietimo ir kultūros institucijos. Pertvarkė keturklasę reformatų mokyklą į vidurinę, o vėliau ir į gimnaziją, 1651 m. prie gimnazijos įkūrė Joachimo Jurgio Rheto spaustuvę. Manoma, kad mieste veikė popieriaus dirbtuvė. Jonušo Radvilos valdymo laikotarpiu Kėdainiuose gyveno ir dirbo žymūs lituanistikos veikėjai Steponas Jaugelis Telega, Samuelis Tomaševskis, Samuelis Minvydas, Jonas Božimovskis vyresnysis, parengę pagrindinį XVII a. evangelikų reformatų leidinį lietuvių kalba Kniga nobažnistės krikščioniškos, kurį 1653 m. išspausdino Joachimo Jurgio Rheto spaustuvė. Kėdainių gimnazijoje dėstė tokie garsūs Europoje mokslo veikėjai kaip Adomas Rasijus, Adomas Freitagas. Tuo laiku gimnazijoje buvo dėstoma lotynų kalba, taikomi pažangūs mokymo metodai. Pasirūpino, kad būtų užbaigti prieš jį pradėti Kėdainių kalvinistų bažnyčios statybos darbai. Reglamentavo mieste vaito ir burmistro rinkimus, leisdamas patiems miestiečiams siūlyti kandidatus, sugriežtino miestiečių drausmę ir atsakomybę už viešą tvarką. Jis pastatė miesto rotušę, rėmė reformatų bei liuteronų bažnyčias, suteikė savivaldą (1647) vokiečių apgyvendintai Jonušavai. Antrosios žmonos Elenos Marijos garbei pastatė stačiatikių bažnyčią ir apgyvendino keletą pravoslavų vienuolių.
Atminimo įamžinimas: 1919 m. Kaune įsikūręs ir gyvavęs iki 1939 m. husarų pulkas buvo pavadintas Lietuvos Didžiojo etmono Jonušo Radvilos garbei. Nuo 1999 m. Rukloje (Jonavos r.) įsikūrė Jonušo Radvilos mokomasis pulkas. Jonušui Radvilai sukurtas ir atidengtas J. Zikaro paminklas Biržuose (1931), skulptoriaus Algirdo Boso sukurtas paminklas Kėdainiuose, Didžiosios Rinkos aikštėje (2006).
Šaltinis: Algirdas Matulevičius, Antanas Tyla. Radvila Jonušas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. 15. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, p. 661–662.