Sukaktys
- Titulinis
- Paveldas
- Kraštotyra
- Sukaktys
2026 m. Kėdainių krašto sukaktys
Birželis
Aloyzas Stasiulevičius gimė 1931 06 02 Ariogaloje, Raseinių r.
Tapytojas
1939 m. pradėjo lankyti Salantų, Plungės r. pradinę mokyklą, 1940 m. su tėvais persikėlė gyventi į Kėdainius, kur 1950 m. baigė Kėdainių berniukų gimnaziją, 1956 m. baigė Lietuvos dailės institutą, 1976–1979 m. dėstė jame, 1960–1976 m. dėstė Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje Vilniuje, 2004–2006 m. – Klaipėdos universitete.
Nuo 1956 m. dalyvauja parodose. Surengė daugiau kaip 60 individualių parodų Lietuvoje ir užsienyje.
Vienas pirmųjų Lietuvoje pradėjo kurti koliažo technika („Nenugalėtas“, 1863, 1963, ciklas „Sienos“ 1965–1985); svarbiausi ciklai: „Istoriniai paveikslai“ (nuo 1963), „Vilniaus panoramos“, „Architektūriniai ansambliai“ (abu nuo 1964), „Vilniaus kiemai“ (nuo 1965), „Verbos“ (nuo 1969), „Muzikinis“ (nuo 1971), „Žvaigždynai“ (nuo 1979), „Baroko skulptūros“ (nuo 1981), „Kristaus kančios istorija“ (nuo 1997), „D’apres“ (nuo 2002). Kūriniai monumentalūs, būdinga grafikos ir tapybos elementų jungtis, sudėtingas daugiasluoksnis koloritas, muzikali ritmika. Vėlesniuose kūriniuose studijuojamos baltos („Dvi laukiančios“ iš ciklo „Baroko skulptūros“ 1998, „Kančia“ iš ciklo „Kristaus kančios istorija“ 1999), mėlynos („Mėlynos sankryžos“ 1998, „Vakaro preliudas“ iš ciklo „Muzikinis“ 1999) spalvos galimybės. Naudodamas įvairias medžiagas, lesiruotę, tašizmo techniką išgauna įvairias spalvas ir faktūras. Publikavo daugiau kaip 100 straipsnių apie Lietuvos ir kitų šalių dailininkus.
1960 m. A. Stasiulevičius priimtas į Lietuvos dailininkų sąjungą. 1974–1981 m. išrinktas Lietuvos dailininkų sąjungos valdybos nariu, Tapytojų sekcijos biuro pirmininku. 1993 m. subūrė Individualistų kūrybinę grupę.
Kūrinių turi Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Šiaulių Aušros muziejus, Žemaičių dailės muziejus Plungėje, Žemaičių muziejus Alka Telšiuose, Vilniaus universiteto bibliotekos Grafikos kabinetas, MO muziejus Vilniuje, Tretjakovo galerija Maskvoje, Latvijos nacionalinis dailės muziejus Rygoje, kiti užsienio šalių muziejai. Apie A. Stasiulevičių sukurtas dokumentinis filmas „Kūrybos erdvė“ (2009, režisierius A. Tarvydas).
Įvertinimas: Lietuvos nusipelniusio meno veikėjo garbės vardas (1978), IV Baltijos šalių tapybos trienalės premija (1978), IV tarptautinės tapybos trienalės Sofijoje laureatas (1982), III pasaulio žemaičių parodos laureatas (1999), Lietuvos Respublikos Vyriausybės meno premija (2002). Ordino Už nuopelnus Lietuvai Riterio kryžius (2007). Vilniaus miesto savivaldybės Aukso medalis „Už nuopelnus Vilniaus kultūrai“ (2012), Kėdainių krašto garbės piliečio vardas (2012), Lietuvos meno kūrėjų asociacijos premija (2015).
Šaltiniai: Aloyzas Stasiulevičius [žiūrėta 2026-05-13]. Prieiga per internetą: https://www.vle.lt/straipsnis/aloyzas-stasiulevicius/; Stasiulevičius Aloyzas. Kas yra kas Lietuvoje. 2018. Šimtmečio leidimas. Kaunas, 2018, p. 1133.
Jurgis Skubala gimė 1931 06 07 Šėtoje, Kėdainių r. Mirė 2000 05 05 Kėdainiuose. Palaidotas Kauno gatvės kapinėse Kėdainiuose.
Dailininkas monumentalistas
Baigė Šėtos pradinę mokyklą, vėliau mokėsi Šėtos progimnazijoje. 1944 m. traukiantis vokiečiams su šeima išvyko į Berlyną. Vėliau su mama grįžo į Kėdainius. 1951 m. baigė berniukų gimnaziją ir tais pačiais metais įstojo į Vilniaus dailės institutą, kur studijavo tapybą, freską ir mozaiką. Baigus institutą nuolatinio darbo neturėjo: dirbo Lietuvos kino studijoje, „Jaunimo gretų“, „Moksleivio“ redakcijose, Vilniaus ir Kauno kombinatuose. Slapčia tapydavo paveikslus bažnyčioms, restauruodavo bažnyčių interjero freskas, aliejinės tapybos drobes. Grįžęs į Kėdainius išgyveno kurdamas pagal individualius užsakymus. Dažniausiai tapė peizažus, yra nutapęs ne vieną portretą.
Nėra surengęs nė vienos viešos savo kūrybos personalinės parodos, nedalyvavo ir grupinėse parodose. Jo darbų daugiausia išliko privačiose kolekcijose Lietuvoje, Vokietijoje.
Šaltinis: Jucevičius, Jonas. Kėdainių krašto dailė ir dailininkai. Kėdainiai, 2005, p. 125–126.
Stasys Liupkevičius gimė 1941 06 24 Šėtoje, Kėdainių r.
Estrados dainininkas, liaudiškos muzikos atlikėjas, dainų autorius, aranžuotojas, ilgametis „Armonikos“ ansamblio vadovas
Būdamas penkerių išmoko groti armonika. Mokydamasis Šėtos vidurinėje mokykloje akomponavo tautinių šokių būreliui, dainavo ir grojo mokyklos renginiuose. 1957 m. įstojo į Kauno J. Gruodžio aukštesniąją muzikos mokyklą, kur lietuvių liaudies instrumentų skyriuje keturis metus mokėsi groti birbyne ir kanklėmis. Mokslus tęsė Vilniaus konservatorijoje, įstojo į vokalo klasę.
1963–1966 m. tarnaudamas armijoje grojo birbyne, saksofonu, klarnetu, dainavo Rygos kareivių dainų ir šokių ansamblyje. 1966–1968 m. dainavo dainų ir šokių ansamblyje „Lietuva“ (vad. V. Bartusevičius) ir Vilniaus Statybininkų rūmų estradiniame ansamblyje (vad. J. Juozapaitis). Pastarajame kolektyve pradėjo profesionalaus dainininko karjerą. Sėkmingai pasirodė įvairiuose konkursuose ir festivaliuose Latvijoje, Lenkijoje, Baltarusijoje ir Rusijoje. Lenkų dainos konkurse Vilniuje tapo geriausiu lenkų dainos atlikėju, Baltarusijoje tarptautiniame profesionalių dainininkų konkurse iškovojo diplomanto nominaciją, dalyvavo „Vilniaus bokštų“ konkurse. 1970 m. Kauno „Gintarinėje triūboje“ laimėjo specialų publikos prizą.
1969 m. buvo pakviestas į tuo metu ką tik susikūrusį liaudiškos muzikos ansamblį „Armonika“, 1981–1993 m. jam vadovavo. Su „Armonika“ įrašė daugiau nei 700 dainų, nusifilmavo keliolikoje vaizdo klipų. 1972 m. baigęs valstybinę konservatoriją (nuo 2004 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademija) dainavo Lietuvos operos ir baleto teatre. 1998–2001 m. buvo LRT Rinkodaros skyriaus vadybininku.
Dirbdamas Lietuvos operos ir baleto teatre sukūrė pagrindinį Chosė vaidmenį G. Bizet operoje „Carmen“, Ferhado vaidmenį V. Barkausko operoje „Legendą apie meilę“ , Jonteko – S. Moniuškos operoje „Halka“ ,Volodios – R. Ščedrino „Ne vien tik meilė“ ir kt. Nuo 1975 m. tuometiniame Lietuvos radijo ir televizijoje dirbo muzikos laidų režisieriumi. Nuo 1967 m. aktyviai bendradarbiavo su Lietuvos radijo ir televizijos lengvosios muzikos orkestru. Jam akompanuojant atliko tokias klausytojų pamėgtas dainas, kaip M. Noviko „Saulė, daina ir tu“ (ž. S. Žlibino), „Laužo liepsna“ (ž. A. Saulyno), „Kai pabunda šilai“ (ž. J. Lapašinsko), „Putinai“ (ž. A. Saulyno), „Lauk manęs“ (ž. A. Saulyno), „Širdies daina“ (ž. E. Drėgvos), „Sula“ (ž. V. Bložės), B. Gorbulskio „ Žvangutis“ (ž. P. Gerulaičio), V. Telksnio „Raganėlės vestuvės“ (ž. B. Dačiulio), F. Bajoro „Talalinės“ (ž. lietuvių l.).Taip pat populiariomis tapo dainininko duetu su Gražina Pakėnaite padainuotos M. Noviko „Žalioj stotelėje“, „Dainuokim po du“ (ž. A. Saulyno), R. Racevičiaus „Atsiliepk dainoj“ (ž. S. Žlibino), B. Gorbulskio „Balton aušron” ( ž. A. Saulyno), „Gera grįžti” (ž. S. Žlibino), duetu su N. Tallat-Kelpšaite – „Gintaro tėvynė” (ž. J. Strielkūno), su O. Valiukevičiūte – „Parnešt saulėtekio einu” (m. V. Telksnys, ž. K. Astrausko) ir kt.
Šias ir kitas populiarias dainas 9 dešimtmetyje ne kartą dainavo kompozitorių Benjamino Gorbulskio, Mikalojaus Noviko, Miko Vaitkevičiaus autoriniuose vakaruose akompanuojant LRT lengvosios muzikos orkestrui, pučiamųjų orkestrui „Trimitas“, bei Vilniaus estradinių orkestrų ir ansamblių susivienijimo ansambliui (vad. T. Saldauskas). 10 dešimtmetyje S. Liupkevičius su savo dukromis Ugne ir Audra parengė keletą programų.
Sukūrė daugiau nei 200 kūrinių. Jo dainos įrašytos 24 plokštelėse. 2000 m. išleido albumą „Kaimynėli, svečias būk“, o 2009 m. „Apkabink savo metų tekėjimą“. Koncertavo Lenkijoje, Čekoslovakijoje, Suomijoje, Vengrijoje, Vokietijoje, Italijoje, Sirijoje Jordanijoje, Kanadoje, JAV, Brazilijoje, Argentinoje, Urugvajuje, Australijoje, Liuksemburge, Belgijoje ir beveik visose buvusios Sovietų Sąjungos respublikose.
Šaltiniai: Lietuviškos muzikos kalendorius: Stasys Liupkevičius [žiūrėta 2026-01-16]. Prieiga per internetą: https://www.facebook.com/100077053590134/posts/1941-m-bir%C5%BEelio-24-d-%C5%A1%C4%97toje-k%C4%97daini%C5%B3-raj-gim%C4%97-stasys-liupkevi%C4%8Dius-populiarus-pra/482840200961096/; Liupkevičius Stasys. Lietuvos televizija, 1957–2017. Vilnius, 2017, p. 269.
Jonas Sereikis gimė 1921 06 24 Aukštuosiuose Kamėnuose, Kėdainių r. Mirė 1974 08 03 Šiauliuose.
Pedagogas, poetas
Nuo 1941 m. Kaune mokėsi Vytauto Didžiojo universitete. Nuo 1945 m. dirbo Krakių gimnazijoje, nuo 1946 m. – Kėdainių 1-osios vidurinės mokyklos mokytojas. Dirbdamas mokykloje, baigė Vilniaus pedagoginį institutą. 1953–1958 m. – Kėdainių r. liaudies švietimo skyriaus mokyklų inspektorius, 1958–1967 m. – Kėdainių 2-osios vidurinės mokyklos direktorius, 1967–1974 m. –Šiaulių 10-osios vidurinės mokyklos direktorius.
Rašė straipsnius pedagogine tematika, eilėraščius spausdino periodiniuose leidiniuose. Dauguma poezijos liko rankraščiuose.
Šaltiniai: Jonas Sereikis [žiūrėta 2025-10-02]. Prieiga per internetą: https://www.kedainiai.lt/kedainiu-krastas/kalbiniai-ir-literaturiniai-kedainiai/jonas-sereikis/1652; Nagys, Henrikas. Tepasilieka draugystė [žiūrėta 2025-10-02]. Prieiga per internetą: http://www.aidai.eu/index.php?option=com_content&view=article&id=8322:mi&catid=459:3-nr&Itemid=526.
Dailininkė, grafikė
Nuo 1951 m. studijavo Valstybiniame dailės institute (dabartinėje Vilniaus dailės akademijoje). Mokydamasi pas Joną Mackonį, Juozą Kėdainį pasižymėjo kaip puiki piešėja. Leonas Žuklys ypač vertino jos gebėjimus ir net leisdavo koreguoti kitų studentų darbus. Menininkė studijavo kartu su Juozu Adomoniu, Genovaite Jacėnaite, Stasiu Krasausku, Juozu Galkumi, Antanu Kmieliausku, Aldona Skirutyte ir kitais. Nuo 1950 m. dalyvavo Respublikinėse dailės parodose ir Respublikinėse ekslibriso parodose.
1957 m. baigusi mokslus, L. B. Pučkoriūtė buvo priimta į Lietuvos dailininkų sąjungą, aktyviai dalyvavo parodose, surengė personalines parodas 1981, 2001, 2002, 2011 metais, bet daugiausiai dirbo knygų dailininke. Kūrė ne tik knygų viršelius, aplankus, bet ir iliustracijas, pasitelkdama lino, medžio raižybos, litografijos technikas, piešinius plunksnele, teptuku, tušu.
Menininkė apipavidalino daugiau negu 40 knygų. 1957 m. buvo išleistas Juozo Baltušio romanas „Parduotos vasaros“, pirma dailininkės iliustruota knyga. Knygos meninis vaizdas, iliustracijos – grafikės diplominis darbas. Menininkė buvo Mykolo Sluckio „Vėjų pagairėje", „Mums geriau nesusitikti", Povilo Širvio „Beržų lopšinė“, Antano Venclovos „Draugystė", Romualdo Kašausko „Saloje“, Algimanto Čekuolio „Perkūnas netrenkia į laivą“ dailininke. L. B. Pučkoriūtė iliustravo Juozo Baltušio „Nežvyruotu vieškeliu“, „Parduotos vasaros“ pirmą ir antrą (1969) dalį, sukūrė šioms knygoms puikius, stilizuotus poetizuotus raižinius.
Nuo 1957 m. Laima Bronislava Pučkoriūtė bendradarbiavo su Valstybine grožinės literatūros leidykla, nuo 1958 m. dirbo žurnalo „Moksleivis“ menine redaktore, o 1965 m. pradėjo dirbti mėnraščio „Kultūros barai“ menine redaktore. Dirbdama „Kultūros baruose“ menininkė turėjo galimybę bendrauti su tuometiniu Lietuvos kultūriniu avangardu, ji išraižė, nupiešė P. Ilgūno, B. Savukyno, P. Širvio, K. Sajos, J. Mikelinsko, V. Rudoko, V. Gečo ir kitų menininkų knygos ženklus. Būdama puiki portretistė per redakcijos posėdžius piešdavo kolegas natūralioje aplinkoje ar diskutuojančius. Šie portretai ir dabar yra aktualūs, turi didelę išliekamąją vertę. „Kultūros barų“ žurnalo dailininke dirbo iki 1991 m.
Įvertinimas: 1966 m. menininkei buvo įteiktas Diplomas II už „Kultūros barų“ meninį apipavidalinimą Sąjunginiame apipavidalinimo ir poligrafijos konkurse bei 1967 m. Diplomas III už knygos „Perkūnas netrenkia į laivą“ apipavidalinimą Knygos meno konkurse. 1981 m. L. B. Pučkoriūtė buvo apdovanota ženklu „Lietuvos TSR kultūros žymūnas“, tais pačiais metais dailininkei buvo įteiktas Kultūros ministerijos garbės raštas.
Šaltinis: Mirė dailininkė Laima Bronislava Pučkoriūtė [žiūrėta 2026-06-01], Prieiga per internetą: https://www.lrt.lt/naujienos/kultura/12/1133970/mire-dailininke-laima-bronislava-puckoriute?srsltid=AfmBOorDnOvaSenfw3iJ5ku69cuI-elfzEN1bHFosqjBaE2IOVlxvFEG; Laima Bronislava Pučkoriūtė [žiūrėta 2026-06-01], Prieiga per internetą: https://www.archyvas.ldsajunga.lt/Nariai-1567-Laima_Bronislava_Puckoriute.
Leonas Kadžiulis gimė 1926 06 27 Vėželiuose, Skapiškio vlsč., Rokiškio apskr. Mirė 2014 06 12 Akademijoje, Kėdainių r.; palaidotas Rokantiškių kapinėse Vilniuje.
Agronomas, vienas iš žolininkystės mokslo Lietuvoje kūrėjų. Habil. dr. (biomedicinos m.)
Mokėsi Vainiškių pradžios mokykloje, 1943 m. baigė Kupiškio gimnaziją. Dirbo Roblių pradžios mokyklos vedėju. 1945–1950 m. studijavo Lietuvos žemės ūkio akademijos Agronomijos fakultete.
1950–1956 m. dirbo Dotnuvos bandymų stotyje, 1956–2001 m. Žemdirbystės institute, 1962–1990 m. Žolininkystės skyriaus vedėjas, nuo 1976 m. profesorius. 1972 m. žemės ūkio mokslų daktaras. Nuo 1985 m. LSSR mokslų akademijos narys korespondentas. 1991–1999 m. Lietuvos mokslo tarybos narys, 1994–1999 m. pirmininkas, nuo 2000 m. ekspertas. 1992 m. Bronislovo Lubio Vyriausybėje – ministras be portfelio, atsakingas už mokslą ir studijas. Nuo 2006 m. birželio mėn. profesorius emeritas. Iki 2010 m. aktyviai dalyvavo Europos pievų federacijos veikloje, pranešimus skaitė daugelyje šios konfederacijos konferencijų ir simpoziumų: Slovakijoje (1990), Suomijoje (1992), Danijoje, Estijoje (2000), Vokietijoje (2001), Prancūzijoje (2002), Šveicarijoje (2004). Dalyvavo simpoziumuose Portugalijoje, JAV, Nyderlanduose, Rusijoje ir Nepriklausomų valstybių sandraugos šalyse, nuo 1990 m. dalyvavo ir skaitė pranešimus visuose pasaulio lietuvių mokslo ir kultūros simpoziumuose Čikagoje (JAV) ir Vilniuje. Buvo mokslo žurnalų „Žemės ūkio mokslai“ ir „Žemdirbystė“ redakcinių kolegijų narys, „Visuotinės lietuvių enciklopedijos“ ir „Žemės ūkio enciklopedijos“ mokslinių redakcinių tarybų narys. Lietuvos agronomų sąjungos garbės narys (nuo 2012).
Mokslinių tyrimų sritis – daugiamečių žolių auginimas ir ganyklų naudojimas. Sukūrė savo mokslinę žolininkystės mokyklą, vadovavo 17 daktaro disertacijų. Tyrimų rezultatai apibendrinti ir paskelbti (dalis su bendraautoriais) 7 monografijose, 10 brošiūrų ir 16 mokslinių ataskaitų.
Parašė: „Žieminis rapsas“ (1953), „Dobilai“ (su Henrikas Černiausku, 1958), „Pašarinės žolės, pievos ir ganyklos“ (su kitais, 1958), „Venkime klaidų įrengdami ir naudodami kultūrines ganyklas“ (1960), „Aptvarinis ganymas kultūrinėje ganykloje“ (1964), „Pievos ir ganyklos“ (su Juozu Tonkūnu, 1966), „Daugiamečių žolių auginimas pašarui“ ( 1972, rusų kalba 1977 ), „Pievos ir ganyklos“ (drauge su Juozu Tonkūnu, 2-asis leidimas, 1977).
Įvertinimas: LSSR valstybinė premija (1974), SSRS valstybinė premija (1976, su kitais), 1976 m. LSSR nusipelnęs mokslo veikėjas, DLK Gedimino 5 laipsnio ordinas (1998).
Šaltinis: Leonas Kadžiulis [žiūrėta 2026-05-01]. Prieiga per internetą: https://www.vle.lt/straipsnis/leonas-kadziulis/; Asmenybės. 1990–2015 m. Lietuvos pasiekimai. D. 2: Istoriją kuria žmonės... Kaunas, 2015, p. 55–56; Leonas Kadžiulis [žiūrėta 2026-05-01]. Prieiga per internetą: https://www.lma.lt/uploads/Biogramos/Kadziulis_L_red..pdf.
Česlovas Milošas (lenk. Czesław Miłosz) gimė 1911 06 30 Šeteniuose, Surviliškio vlsč, Kėdainių apskr. Mirė 2004 08 14 Krokuvoje (Lenkija).
Rašytojas, poetas, literatūros mokslininkas. Nobelio premijos laureatas. Kėdainių krašto garbės pilietis
1921–1929 m. mokėsi Vilniaus Žygimanto Augusto gimnazijoje, 1929–1934 m. Vilniaus universitete studijavo teisę. Nuo 1930 m. skelbė eilėraščius. Priklausė avangardistų grupei, leidžiančiai žurnalą Żagary. 1934–1935 m. gyveno Paryžiuje. Nuo 1935 m. dirbo Lenkijos radijo Vilniaus skyriuje, pašalintas už kairiąsias pažiūras, 1937 m. išvažiavo dirbti į Varšuvą. Žlugus Lenkijos valstybei, 1939 m. pasitraukė į Rumuniją ir atvyko į Kauną, bendradarbiavo žurnale Naujoji Romuva. 1940 m. pasitraukė iš SSRS okupuotos Lietuvos į Vokietijos okupuotą Varšuvą, dirbo lenkų pogrindžio spaudoje. 1945–1950 m. Lenkijos Liaudies Respublikos diplomatas Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Prancūzijoje. 1951 m. nutraukė ryšius su komunistiniu režimu, liko Prancūzijoje. 1960 m. persikėlė į Jungtines Amerikos Valstijas, 1961–1978 m. Kalifornijos universiteto Berkeley, 1981–1982 m. Harvardo universiteto slavų literatūros profesorius. Bendravo su lietuvių išeivija, spaudoje ir kitur palaikė Lietuvos laisvėjimo sąjūdį, dažnai lankėsi nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje.
Knygos lenkų kalba: „Legendy nowoczesności“ (1996), „Jakiegoż to gościa mieliśmy“ (1996), „Moment wieczny“ (1993), „Zeichen im Dunkel“ (1980), „Piesek przydrożny“ (1997), „Terre inépuisable“ (1989).
Vertimai į lietuvių kalbą: rinkiniai „Epochos sąmoningumo poezija“ (1955 Buenos Airės), „Isos slėnis“ (1991, 2011), „Pavergtas protas“ (1995, 2011), „Tėvynės ieškojimas“ (1995), „Lenkų literatūros istorija“ (1996), „Ulro žemė“ (1996), „Pakelės šunytis“ (2000), „Rinktiniai eilėraščiai“ (dvikalbis leidinys 1997, 2011), „Tai“ (2002), „Poezijos liudijimas: Šešios paskaitos apie mūsų amžiaus skaudulius“ (2010), Cz. Miłoszo ir T. Venclovos laiškų atsiminimų, straipsnių, poezijos, esė ir vertimų knyga „Grįžimai Lietuvon“ (2014), Cz. Miłoszo ir J. W. Giedroyco laiškų knyga „Laiškai 1952–2000“ (3 d. 2010–2017).
Įvertinimas: Nobelio literatūros premija (1980), Kėdainių krašto garbės piliečio vardas (1990), Lietuvos garbės piliečio vardas (1992), Vytauto Didžiojo universiteto Garbės daktaro vardas (1992), Gedimino ordino Didysis kryžius (1995), Vilniaus miesto garbės piliečio vardas (2001), Pasaulio tautų teisuolio vardas (2011).
Atminimo įamžinimas: 2016 09 26 Vilniuje, Onos Šimaitės ir Bokšto gatvių sankirtoje atidaryti Česlovo Milošo laiptai su iškaltais jo eilių fragmentais lietuvių ir lenkų kalbomis. Sukurti lietuviški filmai „Česlovo Milošo sugrįžimas“ (rež. Juozas Javaitis, 1993, LTV), „Czeslawo Miloszo Vilnius“ (rež. Vytautas Damaševičius, Juozas Matonis, 2007), „Česlovo Milošo amžius“ (rež. Juozas Javaitis, 2011, LTV). Pagal Česlovo Milošo apsakymą „Isos slėnis“ rež. Tadeusz Konwicki 1982 m. pastatė vaidybinį filmą „Isos slėnis“ (lenk. Dolina issy). Česlovo Milošo vardu pavadinta Kranto I gatvė Kėdainiuose, parengta ir pastatyta meninė instaliacija Miloszofonas. Įsteigta Česlovo Milošo premija už Kėdainių rajono istorijos, kultūros paveldo, etninės kultūros mokslinius tyrinėjimus ir populiarinimą visuomenėje, mokslinėje literatūroje bei žiniasklaidoje.
Šaltiniai: Venclova, Tomas. Czesław Miłosz [žiūrėta 2026-06-01]. Prieiga per internetą: https://www.vle.lt/Straipsnis/czeslaw-milosz/; Czesław Miłosz (Česlovas Milošas) [žiūrėta 2026-06-01]. Prieiga per internetą: https://www.kedainiai.rvb.lt/ceslavas-milosas/.