Sukaktys

2022 m. Kėdainių krašto sukaktys

Gegužė



1 d. – 99 metai, kai 1923 05 01 gimė Bronius Vyšniauskas, skulptorius

Bronius Vyšniauskas gimė 1923 05 01 Gelnuose (Kėdainių r.). Mirė 2015 06 27 Vilniuje. Palaidotas Antakalnio kapinėse.

Skulptorius.

1947 m. baigė Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutą. 1948–1994 m. dėstė Lietuvos dailės institute, 1978 m. suteiktas profesoriaus laipsnis. Nuo 1947 m. aktyviai dalyvavo parodose, 1951 m. tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nariu.

Kūryba: Monumentalios skulptūros ir paminklai: „Pramonė ir statyba“ (Vilnius, 1952), Černiachovskio tilto (su Napoleonu Petruliu, Vilnius, 1952; 2015 m. nukelta), „Keturi komunarai“ (su Napoleonu Petruliu, Kaunas, 1973; dabar Grūto parke), Kryžkalnio monumentas ir reljefai (1972; dabar Grūto parke). Dekoratyvinės skulptūros parkams, skverams: „Motinystė“ (Druskininkai, 1959), „Ratnyčėlė“ (Druskininkai, 1959), „Pramonė“ (Panevėžys, 1975), „Mergaitė“ (Klaipėdos skulptūrų parkas, 1986). Paminkliniai biustai: Aleksandras Puškinas (Vilnius, 1955), Kazimieras Būga (Dusetos, 1986). Antkapiniai paminklai: Vincas Kapsukas, Pranas Eidukevičius, Feliksas Baltušis-Žemaitis (visi Maskvos Novodevičės kapinėse, 1959), Povilas Višinskis (Rasų kapinės, 1971). Kamerinės skulptūros-portretai: „Moters portretas“ (1957), Julius Janonis (1962), Kristijonas Donelaitis (1965). Figūrinės kompozicijos: „Poilsio minutė“ (1957), „Motina su vaiku“ (1965), „Eglė“ (1979).

Įvertinimas: LSSR nusipelniusiu meno veikėjo vardas (1963), LSSR valstybinė premija (1973), tapo LSSR liaudies dailininku (1973).

Šaltiniai: Vyšniauskas Bronius. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. 25, Vilnius, 2014, p. 300-301; Bronius Vyšniauskas [žiūrėta 2022-04-28]. Prieiga per internetą: https://www.vle.lt/straipsnis/bronius-vysniauskas/; Bronius Vyšniauskas [žiūrėta 2022-04-28]. Prieiga per internetą: https://www.mle.lt/straipsniai/bronius-vysniauskas; Netekome garsaus skulptūrų kūrėjo Broniaus Vyšniausko [žiūrėta 2017-12-13]. Prieiga per internetą: http://www.ve.lt/naujienos/visuomene/in-memoriam/netekome-garsaus-skulpturu-kurejo-broniaus-vysniausko-1369637/

1 d. – 99 metai, kai gimė 1923 05 01 Aldona Čepaitė-Baltrūnienė, žurnalistė, prozininkė

Aldona Čepaitė-Baltrūnienė gimė 1923 05 01 Kėdainiuose. Mirė 2016 09 19 Vilniuje.

Žurnalistė, prozininkė.

Pradinę mokyklą lankė Grinkiškyje, vėliau mokėsi Kėdainių ir Tauragės gimnazijose. Jau tada aktyviai įsitraukė į literatūrinę veiklą, mokyklinėje spaudoje pasirodė pirmieji kūriniai. Vėliau metams likimas ją nubloškė į Vokietiją, o gimnaziją baigė 1942 Tauragėje. Karo metais gyveno tėvų ūkyje, dirbo Krakių valsčiaus savivaldybėje, pradėjo studijas Vilniaus universiteto Medicinos fakultete. Frontui priartėjus prie Vilniaus, teko, mesti studijas ir trauktis į gimtinę. Rudeniop nuvyko jau į Kauno universitetą, tik šį kartą į filologijos fakultetą studijuoti lietuvių ir anglų kalbų. Tačiau pokaris vėl viską pakeitė. Bebaigiant trečią kursą buvo suimti ir Rusijoje įkalinti jos brolis Algirdas ir tėvas Jonas Čepas. Su universitetu teko atsisveikinti. Jau buvo susituokusi su studijų draugu Aleksu Baltrūnu, tai abu grįžo į Grinkiškį, kur pradėjo mokytojauti. Po kelių metų vyras buvo pakviestas dirbti į rajoninį laikraštį, todėl abu persikėlė į Radviliškį. Aldona mokytojavo ir pradėjo neakivaizdžiai studijuoti Vilniaus pedagoginiame institute. Dar po kelių metų abu įsikūrė Vilniuje, kur dirbo literatūrinį darbą įvairiose redakcijose. ,,Tarybinėje moteryje“ pradžioje dirbo literatūrine darbuotoja, vėliau atsakingąja sekretore. 1958 priimta į Lietuvos žurnalistų sąjungą.

Visi žurnalistiniai bandymai – tai rašiniai spaudoje: ,,Tarybinėje moteryje“, ,,Švyturyje“, ,,Tiesoje“, ,,Jaunimo gretose“ ir kitur. Išleido apsakymų rinktinę ,,Gintaras“ (1963) ir knygelę vaikams ,,Kosmonautas“ (1964). Iki paskutinės gyvenimo dienos buvo Lietuvos žurnalistų sąjungos nare, išėjusi į pensiją dalyvavo LŽS Senjorų klubo veikloje.

Šaltinis: Mirė žurnalistė Aldona Baltrūnienė (Čepaitė) [žiūrėta 2017-12-12]. Prieiga per internetą: http://www.lzs.lt/lt/naujienos/tylos_minute/mire_zurnaliste_aldona_baltruniene_cepaite.html.

2 d. – 84 metai, kai 1938 05 02 gimė Gražina Ona Kalvaitienė, pedagogė, poetė

Gražina Ona Kalvaitienė gimė 1938 05 02 Prienų r. Mirė 1985 m. Labūnavoje.

Mokytojavo Kėdainių r. Savo kūrybą spausdino respublikinėje ir rajoninėje spaudoje.

5 d. – 90 metų, kai 1932 05 05 gimė Gudžiūnuose (Kėdainių r.) Boleslovas Paraščiakas, žemės ūkio darbuotojas, knygų paukštininkystės tema autorius

Boleslovas Paraščiakas gimė 1932 05 05 Gudžiūnuose (Kėdainių r.).

Žemės ūkio darbuotojas, knygų paukštininkystės tema autorius.

1957 m. baigė Žemės ūkio akademiją. 1962–1967 m. Radviliškio teritorinės gamybinės kolūkių ir taryb. Ūkių valdybos viršininkas, 1967–1972 m. Radviliškio r. vykdomojo komiteto pirmininkas. Nuo 1972 m. Kaišiadorių paukštyno direktorius. Parašė praktinio pobūdžio knygų paukštininkystės klausimais: „Kaišiadorių paukštynas“ (1981); „Kaišiadorių broileriai“ (1983, rusų k.), parengė su kitais metodinių rekomendacijų paukščių normuoto lesinimo, broilerių auginimo efektyvumo didinimo klausimais. 1980 ir 1985 m. įvertintas MT premijomis.

Šaltinis: Tarybų Lietuvos enciklopedija. T. 3, Vilnius, 1987, p. 304.

6 d. – 145 metai, kai 1877 05 06 gimė Vladas Mongirdas (lenk. Władysław Jan Mongird), Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajoras, gydytojas, rašytojas, Lietuvos kariuomenės karys savanoris, Sibiro tremtinys

Mongirdas Vladas Jonas  gimė 1877 05 06 Mišučiuose (Kretingos r.). Mirė 1960 01 23 Kėdainiuose.

Gydytojas, literatas, visuomenės veikėjas.

Mokėsi Palangos progimnazijoje, kur priklausė susipratusių lietuvių moksleivių būreliui. Baigęs Liepojos gimnaziją, mediciną pradėjo studijuoti Maskvos universitete, kur veikiai įsitraukė į lietuvišką veiklą: dalyvavo slaptoje lietuvių studentų draugijoje. 1899 m. Palangoje pirmame viešame lietuvių spektaklyje – „Amerika pirtyje“- vaidino Bekampio rolę. 1901 m., vadovaujant A. Janulaičiui, buvo sudaryta keliaujančių lietuvių artistų grupė, kuri pasiryžo su spektakliais aplankyti ne tik Palangą, bet pasiekti Mintaują ir Liepoją. Betgi rusų caro administracija ne tik atėmė anksčiau duota vaidinti leidimą, bet grupės vadovus pasodino į kalėjimą. Po kurio laiko V. Mongirdas buvo paleistas, tačiau už šią veiklą administracine bauda nubaustas ir ištremtas 2 metams. Trėmimo metą gyveno Kaukaze, Armavire, iš kur rašė socialdemokratų „Darbininkų Balsui“ eilėraščius, apysakas ir vieną dramą „Kovoje už laisvę“. Gavęs leidimą, medicinos studijas tęsė Tomske, vėliau persikėlė į Maskvą ir čia 1906 m. baigė medicinos mokslus. Baigęs mokslus, įsikūrė Aukštadvaryje. Vladas Mongirdas rūpinosi ne tik medicinos pagalbos teikimu, bet ir švietimo, kultūros ir lietuvybės reikalais. Savo lėšomis jis išrašinėdavo lietuvišką spaudą ir platindavo liaudyje. Po Pirmojo pasaulinio karo V. Mongirdas tarnavo savanoriu Lietuvos kariuomenėje. Išėjęs į atsargą gyveno Aukštadvaryje, kur žmona turėjo ūkį. Čia, be gydytojo praktikos, vedė upėtakių ūkį. 1941 m. su šeima buvo deportuotas į Sibirą. Po Stalino mirties V. Mongirdui buvo leista grįžti į Lietuvą. Gyveno Kėdainiuose ir vertėsi medicinos praktika. Apuoko, Aps., VI. M. slapyvardžiais yra rašęs eilėraščių, apysakų, straipsnių iš valstiečių kovų istorijos. Bendradarbiavo „Darbininkų balse“, „Skarde“, „Varpe“, „Ūkininke“, „Vilniaus žiniose“, „Lietuvos Žiniose“, „Lietuvos ūkininke“.

Šaltinis: Lietuvių enciklopedija. T. 19, Bostonas, 1959, p. 188; Lietuvių literatūros enciklopedija. Vilnius, 2001, p. 342; Klietkutė, Jolanta. Lietuvai paaukotas Vladislovo Mongirdo gyvenimas [žiūrėta 2022-04-29]. Prieiga per internetą: https://www.svyturiolaikrastis.lt/2020/02/25/lietuvai-paaukotas-vladislovo-mongirdo-gyvenimas/.

8 d. – 134 metai, kai 1888 05 08 gimė Stasys Tijūnaitis, pedagogas, žurnalistas, poetas, esperantininkas, politinis ir visuomenės veikėjas

Stasys Tijūnaitis gimė 1888 05 08 Vareikiuose (Deltuvos vlsč., Ukmergės apskr.). Mirė 1966 07 22 Pravieniškėse (Kaišiadorių r.), palaidotas Rumšiškėse.

Pedagogas, žurnalistas, poetas, esperantininkas, politinis ir visuomenės veikėjas.

Mokėsi Taujėnų, Deltuvos pradžios mokyklose, 1908 m. baigė Ukmergės triklasę mokyklą. Tais pačiais metais, nesėkmingai mėgino stoti į Seinų dvasinę seminariją.

Dirbo ir bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje, Šv. Kazimiero draugijos, „Šaltinio“ bendrovės veikloje. Vėliau baigė Veiverių mokytojų seminariją. Domėjosi kraštotyra, tautosaka, leksikologija, poezija, vadovavo chorams ir vaidintojų būreliams, pastariesiems rašė scenos vaizdelius.

Pedagoginė veikla: Pedagoginę karjerą pradėjo Pirmojo pasaulinio karo metais Seinų krašte, Bubelių pradinėje mokykloje (1915-1917). 1915 m. atvyko į Vilnių, dirbo dienraščio „Viltis“ redakcijoje. 1917 m. gavo leidimą Seinuose steigti „Žiburio“ gimnaziją. Lenkams užėmus Seinus pasitraukė į Lazdijus, kur dirbo pedagoginį darbą bei buvo išrinktas savivaldybės vadovu. 1927 m. Kėdainių  pradinės mokyklos vedėjas, vėliau Ugoniškių pradinės mokyklos, Pamiero, Kulvos mokyklų mokytojas mokytojas, o po Antrojo pasaulinio karo   – Kaišiadorių apskr. švietimo skyriaus inspektorius. Pedagoginę veiklą baigė Pravieniškių septynmetėje mokykloje, kuri 1996 02 22 pavadinta jo vardu. Keletą metų buvo Lietuvos Katalikų mokytojų sąjungos pirmininku.

Gilinosi į esperanto kalbą, bendradarbiavo Lietuvos, Austrijos ir Čekoslovakijos esperantininkų spaudoje. apie esperanto kalbą skaitė visuomenei paskaitas, taip pat ir per Lietuvos radiją, dalyvavo Tarptautiniame katalikų esperantininkų kongrese Graze (Austrija).

Žurnalistinė veikla: 1906–1914 m. dirbo laikraštyje „Šaltinis“ ir jo priede „Šaltinėlis“, kur jam buvo patikėta redaguoti žinomų Lietuvos intelektualų rašinius. Nepriklausomojoje Lietuvoje redagavo ir kitus spaudinius: 1920-1923 m. savaitraštį „Tėvynės sargas“ ir jo priedą „Angelas sargas“, 1921–1923 m. žurnalą „Lietuvos mokykla“ (buvo vyr. redaktorius), 1923–1933 m. vaikų žurnalą „Žvaigždutė“. 1934–1940 m. Kėdainiuose redagavo savo įsteigtą vaikų žurnalą „Kregždutė“. Kūrė eiles ir publicistinius straipsnius, kuriuos skelbė leidiniuose  „Nedėldienio skaitymai“, „Draugija“, „Šaltinis“, „Viltis“, „Vainikas“, „Spindulys“, „Raseinių balsas“, „Lietuvos mokykla“ ir kt. Pasirašydavo Tijūnos sūnaus, Draugo J. ir kitais slapyvardžiais.

Mokytojo Tijūnaičio paruošta kraštotyrinė monografija „Kėdainiai savo vietovardžiuose“ liko rankraštyje, o kita surinkta medžiaga buvo perduota Varšuvos bibliotekininkei Barborai Vileišytei, kuri didžiąją jos dalį panaudojo knygoje „Kultūrinė Seinų spaustuvės veikla“ (1968 išleido Lietuvos Katalikų Mokslo Akademija).

Politinė veikla: 1917 09 18–23 d. Vilniuje sušauktoje Lietuvos konfederacijoje atstovavo Seinus, komisijos konferencijos medžiagai tvarkyti narys. 1918 pirmasis nepriklausomos Lietuvos Seinų apskr. viršininkas, vėliau Seinų apskr. valdybos pirmininkas. 1920 05 15–1922 11 13 Steigiamojo Seimo atstovas, išrinktas I (Marijampolės) rinkimų apygardoje. Priklausė Lietuvos krikščionių demokratų partijos frakcijai. Rengė Lietuvos švietimo sistemos pertvarkymą, ruošė įstatymų projektus. 1922 11 13–1923 03 13 Pirmojo Seimo narys, 1924 06 05–1926 06 02 Antrojo Seimo narys.

Parašė: „Lietuvos atgijimas“ (1911), „Tarptautinė kalba esperanto: vadovėlis lietuviams“ (1912), „Vidurinių amžių istorija“ (6 kn., 1912–1914), „Mūsų pasakos“ (1958). „Mįslės“ (1958), monografiją „Kėdainiai savo vietovardžiuoseׅ“ (rankraštis).

Šaltiniai: „Žurnalistikos enciklopedija“, Vilnius, 1997, p. 521; Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. 23, Vilnius, 2013, p. 753-754; Stasys Tijūnaitis [žiūrėta 2022-04-29]. Prieiga per internetą: https://www.vle.lt/straipsnis/stasys-tijunaitis/; Tijūnaitis Stasys (1888–1966) [žiūrėta 2022-04-29]. Prieiga per internetą: https://www.lrs.lt/sip/portal.show?p_r=35543&p_k=1&p_t=265325; Vasaitis, Antanas J. Stasys Tijūnaitis [žiūrėta 2022-04-29]. Prieiga per internetą: https://www.aidai.eu/index.php?view=article&catid=175%3A197708&id=2199%3Apa&option=com_content&Itemid=202.

11 d. – 148 metai, kai 1874 05 11 gimė Abrahamas Šlezingeris, žydų publicistas, vertėjas

Šlezingeris Abrahamas gimė 1874 05 11 Kėdainiuose. Mirė 1938 m. Lodzėje (Lenkija).

Žydų publicistas, vertėjas.

Lodzėje gyveno nuo 1895 m. Spausdino feljetonus periodiniuose leidiniuose.

Šaltinis: Kėdainių krašto knygiai. Kn. 3. Laisvės ir žodžio skleidėjai. 1850–1900. Kėdainiai, 2004, p. 33.

14 d. – 75 metai, kai 1947 05 14 gimė Viktoras Gaižauskas, veterinarijos gydytojas, dalyvavo politiniame Lietuvos gyvenime

Viktoras Gaižauskas gimė 1947 05 14 Grinkiškyje (Radviliškio r.). Mirė 2013 04 04 Josvainiuose (Kėdainių r.).

Veterinarijos gydytojas

1952–1960 m. V. Gaižauskas mokėsi Grinkiškio vidurinėje mokykloje, 1960–1964 m. Kėdainių vidurinėje mokykloje, 1971 m. baigė Lietuvos veterinarijos akademijos Veterinarijos fakultetą. 1971–1980 m. dirbo Kėdainių rajono Josvainių kolūkio veterinarijos gydytoju, nuo 1980 m. buvo agrofirmos „Josvainiai“ direktorius. Nuo 1990 m. priklausė Lietuvos demokratinės darbo partijai (LDDP), šiai partijai susijungus su socialdemokratais tapo socialdemokratu. 1990–1995 m. Kėdainių rajono tarybos deputatas, 1995–1997 m., 1997–2000 m., 2000–2003 m. (LDDP), 2004–2007 m. ir nuo 2011 m. Kėdainių rajono savivaldybės tarybos narys.

Šaltinis: Lietuvos Respublikos Seimo rinkimai: Viktoras Gaižauskas [žiūrėta 2022-04-29]. Prieiga per internetą: https://www.vrk.lt/statiniai/puslapiai/rinkimai/400_lt/Kandidatai/Kandidatas22577/Kandidato22577Biografija.html; Savo namuose iš gyvenimo pasitraukė Kėdainių savivaldybės tarybos narys V. Gaižauskas[žiūrėta 2022-04-29]. Prieiga per internetą: https://ve.lt/naujienos/kriminalai/savo-namuose-is-gyvenimo-pasitrauke-kedainiu-savivaldybes-tarybos-narys-v-gaizauskas-945667.

16 d. – 65 metai, kai 1957 05 16 gimė Stanislovas Kairys, žurnalistas

Stanislovas Kairys gimė 1957 05 16 Gineitų k. (Kėdainių r.).

Žurnalistas.

Mokėsi Tiskūnų aštuonmetėje mokykloje ir Kėdainių antroje vidurinėje mokykloje, kurią baigė 1975 m. Dirbo UAB „Baltijos TV“ generalinio direktoriaus pavaduotoju. Dalyvavo leidžiant pirmuosius laikraščio „Atgimimas“ numerius. Savaitraščio „Atgimimas“ žurnalistas Stanislovas Kairys – vienas pirmųjų organizavusių Nacionalino diktanto konkursą Lietuvoje.

Šaltinis: http://lietuvosdiena.lrytas.lt/aktualijos/pavarde-landsbergis-rastingumo-testas.htm?utm_source=lrExtraLinks&utm_campaign=Copy&utm_medium=Copy

16 d. – 45 metai, kai 1977 05 16 gimė Ingrida Unikaitė-Jakuntavičienė, politologė
Ingrida Unikaitė-Jakuntavičienė  gimė 1977 05 16 Josvainiuose (Kėdainių r.).
 
Politologė.
 
Baigė Josvainių vidurinę mokyklą. Nuo 1995 m. studijavo Vytauto Didžiojo universitete. 1999 m. Vytauto Didžiojo universitete Humanitarinių mokslų fakultete įgijo bakalauro kvalifikacinį laipsnį. Tais pačiais metais įstojo į VDU Politikos mokslų ir diplomatijos institutą Lyginamosios politikos magistrantūrą. 2000 m. studijavo Lyginamąją politiką Bergeno universitete Socialinių mokslų fakultete. 2001 m. VDU baigė Lyginamosios politikos magistro studijų programą ir įgijo Politikos mokslų magistro kvalifikacinį laipsnį. 2003–2007 m. studijavo politikos mokslų doktorantūroje. Dalyvavo stažuotėse Massachusetts universitete Donahue institute (JAV; 2008), Oslo universitete (Norvegija; 2012). Nuo 2001 m. VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto asistentė, nuo 2007 m. lektorė, nuo 2012 m. docentė. 2014–2015 m. dirbo Viešosios komunikacijos katedros vedėja. 2016–2019 m. prodekanė.
Kvalifikacijos tobulinimas: 2009 m. stažuotė Vroclavo universitete, Lenkija (Erasmus paskaitų kursas), 2013 m. stažuotė Bukarešto universitete, Rumunija (Erasmus paskaitų kursas), 2014 m. stažuotė Vroclavo universitete, Lenkija (Erasmus paskaitų kursas).
Mokslinių interesų kryptys – politinė komunikacija, rinkimų kampanijos ir rinkiminis elgesys, politinis finansavimas, JAV vidaus politika, pilietybė ir migracijos politika.
Yra parašiusi „Metodiniai nurodymai politikos mokslų krypties studentų rašto darbams“ (drauge su B. Ivanovu, M. Gedučiu; 2004), „Politologijos pagrindai: vadovėlis“ (drauge su A. Prazausku; 2007), „Election campaign’s links with election results: the case of Lithuanian Parliament elections (1996-2004) = Rinkimų kampanijos sąsajos su rinkimų rezultatais: LR Seimo rinkimų (1996-2004 m.) atvejis“ (2007), „Writing a Bachelor’s thesis in the field of political science: didactical guidelines“ (drauge su S. Rakutiene; 2013), Europiniai ar/ir nacionaliniai interesai? Lojalumo dilemos ir Lietuvos piliečių atstovavimas Europos Parlamente (drauge su S. Rakutiene; 2021) ir kt.
 
Šaltinis: Unikaitė-Jakuntavičienė, Ingrida [žiūrėta 2022-04-29]. Prieiga per internetą: https://www.vdu.lt/cris/entities/person/6b7e6be3-dbc0-4c04-ad59-8e7798f1a198/general.
 
20 d. – 130 metų, kai 1892 05 20 gimė Jonas Variakojis, Lietuvos kariuomenės pulkininkas leitenantas, laisvės kovų dalyvis, Krašto apsaugos ministras
Jonas Variakojis gimė 1892 05 20 Rinkuškiuose (Biržų vlsč.). Mirė 1963 10 31 St. Charlese (Ilinojaus valstija, JAV). Palaidotas lietuvių tautinėse kapinėse.
 
Lietuvos kariuomenės pulkininkas leitenantas, laisvės kovų dalyvis, Krašto apsaugos ministras.
 
1913 m. baigė Piarnu gimnaziją. Studijavo Peterburgo universiteto Teisės fakultete, bendradarbiavo laikraščiuose „Viltis“, „Lietuvių balsas“. Iš trečio kurso mobilizuotas į Rusijos kariuomenę, 1917 m. vasario mėn. baigė Vladimiro karo mokyklą Petrograde ir buvo nusiųstas į Austrijos frontą. Po bolševikų perversmo Rusijoje iš fronto atvyko į Voronežą, kur aktyviai dalyvavo politinėje lietuvių karininkų sąjungos veikloje, siekiančioje atkurti Lietuvos valstybingumą. 1918 m. dalyvavo Antrajame lietuvių karių suvažiavime, Lietuvos Taryba jį paskyrė savo įgaliotiniu Oršoje tvarkyti grįžtančių į Lietuvą pabėgėlių reikalų. 1918 m. grįžo į Lietuvą, dirbo Lietuvos prekybos ir pramonės rūmuose Vilniuje.
Prasidėjus bolševikų puolimui, 1918 m. gruodžio 29 d. savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę, paskirtas Panevėžio apskrities apsaugos viršininku. Kėdainiuose suorganizavo savanorių būrį (vėliau būrys tapo batalionu, dar vėliau 4-uoju pėstininkų Lietuvos karaliaus Mindaugo pulku). 1919 m. vasario 7 d. prie Kėdainių sulaikė puolimą Kauno kryptimi. Dalyvavo kovose su bermontininkais.
Nuo 1921 m. ėjo Trečiosios pėstininkų divizijos (nuo 1923 m. Trečioji karo apygarda) štabo viršininko pareigas. 1923 m. baigė Aukštuosius karininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto kursus. 1926 m. paleistas į atsargą.
1928 11 29–1929 09 22 Lietuvos Respublikos susisiekimo, 1929 09 23–1930 06 28 krašto apsaugos ministras.
Nacių Vokietijos okupacijos metais (1941–1944) administravo suvalstybintą Šešuolėlių dvarą ir dar keturis apylinkių dvarus.
1944 m. pasitraukė į Vokietiją, 1949 m. emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas. Nuo 1950 m. dalyvavo Lietuvių karių veteranų sąjungos Ramovė veikloje, buvo pirmosios valdybos narys, vėliau pirmininkas, centro valdybos narys.
Įvertinimas: Vyčio Kryžiaus 4 ir 5 (1919), Gedimino 3 (1928) ir Vytauto Didžiojo 2 (1930) laipsnio ordinai.
Šaltinis: Jungtinių Amerikos Valstijų lietuviai. T. 2, Vilnius, 2002, p. 446; Variakojis Jonas [žiūrėta 2022-04-29]. Prieiga per internetą: https://knyga.lietuvai.lt/wiki/Puslapis:Jungtini%C5%B3_Amerikos_Valstij%C5%B3_lietuviai_2t.pdf/446; Panevėžio srities savanorių organizatorius, karininkas Jonas Variakojis [žiūrėta 2022-04-29]. Prieiga per internetą: http://paneveziokrastas.pavb.lt/zyma/jonas-variakojis/.
20 d. – 78 metai, kai 1944 05 20 gimė Jonas Vaitkus, Lietuvos teatro ir kino režisierius

Vaitkus Jonas gimė 1944 05 20 Armonuose (Betygalos vlsč.).

Lietuvos teatro ir kino režisierius.

1969–1974 m. studijavo Leningrado valstybiniame teatro, muzikos ir kinematografijos institute, įgijo režisieriaus specialybę.

Darbovietės: 1974–1975 m. Šiaulių dramos teatro vyriausiasis režisierius, 1975–1978 Kauno valstybinio akademinio dramos teatro režisierius, 1980–1988 Kauno valstybinio akademinio dramos teatro vyriausiasis režisierius, 1980–1990 m. Lietuvos kino studijos (LKS), režisierius, nuo 1988 m. Lietuvos valstybinės konservatorijos (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) Aktorinio meistriškumo katedros dėstytojas (nuo 1992 m. – docentas, nuo 2006 m. – profesorius), 1990–1995 m. Lietuvos valstybinio akademinio dramos teatro (LVADT), meno vadovas, 1991 m. Emersono koledžo (Masačusetsas, JAV) Atlikėjų meno fakulteto vizituojantis vaidybos dėstytojas, 1992–2002 m. Staten Teater Högskole (Oslas, Norvegija) vizituojantis vaidybos dėstytojas, 2000 Helsinkio (Suomija) valstybinės aukštosios teatro mokyklos vizituojantis vaidybos dėstytojas, 2005 Kopenhagos (Danija) nacionalinės teatro mokyklos vizituojantis vaidybos dėstytojas, 2005 Krokuvos (Lenkija) teatro akademijos aktoriams vedami Adomo Mickevičiaus „Vėlinių“ workshopai, 2008-2018 Lietuvos rusų dramos teatro vadovas.

Režisūriniai darbai teatre: Zorairas Chalapianas. Lopšinė. Šiaulių valstybinis dramos teatras (1974), Kazys Saja. Mediniai balandžiai. Kauno valstybinis dramos teatras (1975), Eugenijus Ignatavičius, Jonas Vaitkus. Svajonių piligrimas. Kauno valstybinis dramos teatras(1975), Zorairas Chalapianas. Lopšinė. Kauno valstybinis dramos teatras (1976), Alfred Jarry. Karalius Jobas. Kauno valstybinis dramos teatras (1977), Maksimas Gorkis. Paskutinieji. Kauno valstybinis dramos teatras (1978), Juozas Grušas. Unija. Kauno valstybinis dramos teatras (1978), Ivanas Radojevas. Raudona ir ruda. Kauno valstybinis dramos teatras (1979), Jonas Vaitkus. Mūsų žaidimai (pagal XX a. rašytojų kūrinius). Kauno valstybinis dramos teatras (1979), Henrik Ibsen. Statytojas Solnesas. Kauno valstybinis dramos teatras (1980), Ferencas Molnaras. Palo gatvės berniūkščiai. Kauno valstybinis dramos teatras (1980), Matis Untas. Svarbiausioji repeticija. Kauno valstybinis dramos teatras (1980), Juozas Glinskis. Kingas. Kauno valstybinis dramos teatras (1980), Vincas Krėvė. Šarūnas. Kauno valstybinis dramos teatras (1980), Jonas Vaitkus. Paklydėliai (pagal T. Valentino romaną). Kauno valstybinis dramos teatras (1981), Michailas Šatrovas. Mėlyni žirgai raudonoje pievoje. Kauno valstybinis dramos teatras (1982), Albert Camus. Kaligula. Kauno valstybinis dramos teatras (1983), Tennessee Williams. Šauksmas. Kauno valstybinis dramos teatras (1983), Jonas Vaitkus. Makakučio nuotykiai. Kauno valstybinis dramos teatras (1984), Bronius Vaidutis Kutavičius, Sigitas Geda. Strazdas – žalias paukštis. Kauno valstybinis dramos teatras (1984), Jonas Vaitkus. Literatūros pamokos. Kauno valstybinis dramos teatras (1985), William Shakespeare. Ričardas II. Kauno valstybinis dramos teatras (1985), Jeanne d’Albert. Slėnis. Kauno valstybinis muzikinis teatras (1985), Jean Anouilh. Antigonė. Kauno valstybinis dramos teatras (1986), Manol Korres. Senelių namai. Kauno valstybinis dramos teatras (1986), Jordan Radičkov. Lozoriaus giedojimai. Kauno valstybinis dramos teatras (1987), Čingizas Aitmatovas. Golgota. Kauno valstybinis dramos teatras (1987), Antanas Škėma. Pabudimas. Lietuvos valstybinis akademinis dramos teatras (1989), Jonas Vaitkus. Dar kartą apie tą patį. LVADT (1989), Jonas Vaitkus. Antosė ir varnėnas. LVADT (1989), Arthur Honegger. Žana d’Ark ant laužo. Vilniaus koncertų ir sporto rūmai (1990), Adomas Mickevičius. Vėlinės. LVADT (1990), Joshua Sobol. Getas. LVADT (1990), 1991 m. Feliksas Bajoras. Dievo avinėlis. LVADT (1991), Yukio Mishima. Markizė de Sad. LVADT (1991), Giuseppe Verdi. Nabucco. Lietuvos operos ir baleto teatras (1992), Bertoldas Brechtas. Opera už tris skatikus. Oslo valstybinė aukštoji teatro mokykla (Norvegija, 1993), August Dvorak. Requiem. Lietuvos valstybinis operos ir baleto teatras (1993), Ödön von Horwat. Vienos miško pasakos. Oslo valstybinė aukštoji teatro mokykla (Norvegija, 1995), Henrik Ibsen. Lėlių namai. Lietuvos valstybinis jaunimo teatras (1995), William Shakespeare. Vasarvidžio nakties sapnas. Oslo valstybinė aukštoji teatro mokykla (Norvegija, 1996), Oskaras Milašius. Migelis Manjara. LVADT (1996), August Strindberg. Tėvas. Lietuvos valstybinis jaunimo teatras (1997), Carl Orff. Gudruolė. Lietuvos muzikos akademija (1997), Alfred Jarry. Karalius Juoba. Lietuvos muzikos akademija (1997), Richard Strauss. Salome. Lietuvos valstybinis operos ir baleto teatras (1997), Fiodoras Dostojevskis. Stepančikovo dvaras. Lietuvos nacionalinis dramos teatras (1998), Mike Cullen. Anna Veiss. Laisvas projektas (1998), Antonas Čechovas. Žuvėdra. Kauno valstybinis akademinis dramos teatras (2001), Juozas Grušas. Meilė, džiazas ir velnias. KVADT (2001), Gregory Burke. Gagarino gatvė. Teatro ir kino informacijos ir edukacijos centras (2002), Jonas Mekas. Pati pradžios pradžia. Lietuvos nacionalinis dramos teatras (2002), Michailas Bulgakovas. Meistras ir Margarita. „Baltijskij dom“, Sankt-Peterburgas (2002), Gustave Flaubert. Madam Bovari. Lietuvos nacionalinis dramos teatras (2003), Ingmar Villqist. Helverio naktis. Lietuvos nacionalinis dramos teatras (2003), Bronius Vaidutis Kutavičius. Ugnis ir tikėjimas. Opera-baletas. Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras (2003), William Shakespeare. Venecijos pirklys. Kauno valstybinis akademinis dramos teatras (2003), Aivaras Mockus. Sakura vėtroje. Teatras „Dora“ (Japonija, 2004), Friedrich Schiller. Marija Stiuart. Lietuvos nacionalinis dramos teatras (2004), Fiodoras Dostojevskis. Demonai. Nelabieji. Apsėstieji. Kipšai. Lietuvos nacionalinis dramos teatras (2005), Claudio Monteverdi. Orfėjas. Klaipėdos muzikinis teatras (2007), Petras Vaičiūnas. Patriotai. Valstybinis jaunimo teatras (2008), David Harrower. Juodasis strazdas. Lietuvos rusų dramos teatras (2009), Aleksandr Gribojedov. Vargas dėl proto. Lietuvos rusų dramos teatras (2009), 2010 m. Jono Vaitkaus poetinė improvizacija pagal Jono Griniaus pjesę „Gulbės giesmė“. Barbora ir Žygimantas. Jaunimo teatras (2010), Gintaras Grajauskas. Mergaitė, kurios bijojo dievas. Klaipėdos dramos teatras (2010), Leonid Andrejev. Tas, kuris gauna antausius. Lietuvos rusų dramos teatras (2011), Juha Jokela. Fundamentalistai. Lietuvos nacionalinis dramos teatras (2011). Henrik Ibsen. Visuomenės priešas. Lietuvos nacionalinis dramos teatras (2011), Aleksandr Vvedenskij. Eglutė pas Ivanovus. Lietuvos rusų dramos teatras (2012), Anna Jablonskaja. Stabmeldžiai. Lietuvos rusų dramos teatras (2013), Aleksandras Puškinas. Eugenijus Oneginas. Lietuvos rusų dramos teatras (2013), Nebylys pagal J. Tuma-Vaižgantą. Valstybinis Šiaulių dramos teatras (2013), William Shakespeare. Karalius Lyras. Lietuvos rusų dramos teatras (2014), Nizami Gandževi. Septynios gražuolės. Lietuvos rusų dramos teatras (2015), A. Andrejevas. Septyni fariziejaus Sauliaus penktadieniai. Lietuvos rusų dramos teatras (2016).

Režisuoti filmai: „Medaus mėnuo Amerikoje“ (Lietuvos kino studija, 1981), „M. K. Č. Zodiakas“ (Lietuvos kino studija, 1986), „Don Žuanas“ (Lietuvos kino studija, 1988), „Pabudimas“ (Lietuvos kino studija, 1989), „Strazdas – žalias paukštis“ (Lietuvos kino studija, 1990), „Vienui vieni“ (Lietuvos kino studija, 2001).

Įvertinimas: LTSR valstybinė premija (1987), „Scotman Fringe First Award“, Edinburgo Fringe festivalis (Škotija, 1990), „Auksinės vilnos“ prizas už geriausią muzikinį filmą Tarptautiniame muzikinių filmų festivalyje Tbilisyje (Gruzija, 1990), Šv. Kristoforo prizas geriausiam metų režisieriui (1996), m. Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas (2003), „Auksinis scenos kryžius“. Geriausiam teatrinio sezono režisieriui, už spektaklį „Burgundo kunigaikštytė“ (2007), „Auksinis scenos kryžius“. Geriausias metų režisierius, už Petro Vaičiūno komediją „Patriotai“ (Valstybinis jaunimo teatras, 2008) ir Davido Harrowerio dramą „Juodvarnis“ (Audronio Liugos produkcija, 2008), pripažintas geriausiu nacionalinės dramaturgijos festivalio „Versmė“ režisieriumi (už spektaklius „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“ bei „Barbora ir Žygimantas“, 2010), geriausiu Baltijos šalių festivalio režisieriumi (Ryga, už spektaklį „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“, 2011), „Auksinis scenos kryžius“ už spektaklio „Eglutė pas Ivanovus“ režisūrą (Lietuvos rusų dramos teatras, 2013).

Šaltiniai: Tarybų Lietuvos enciklopedija. T. 4. Vilnius, 1988, p. 427; http://www.kamane.lt/layout/set/print/Kurejai/Personalijos/Jonas-Vaitkus-rezisierius; https://www.rusudrama.lt/personalijos/jonas-vaitkus

22 d. – 90 metų, kai 1932 05 22 gimė Stasys Chockevičius, chorvedys ir pedagogas

Stasys Chockevičius gimė 1932 05 22 Palendrių k. (Šilutės r.). Mirė 1993 01 14 Kėdainiuose. Palaidotas Žemaičių Naumiesčio kapinėse.

Chorvedys ir pedagogas.

Baigęs Šilutės vidurinės mokyklos 9 klases, 1951-1959 m. su pertrauka choro dirigavimo mokėsi Klaipėdos muzikos mokykloje (dėst. K. Griauzdė, J. Karosas ir V. Uloza). Mokydamasis vadovavo įvairiems meno mėgėjų būreliams. Nuo 1959 m. iki mirties gyveno ir dirbo Kėdainiuose. Iš pradžių Kultūros namuose suorganizavo mišrųjį chorą, o vaikų muzikos mokykloje akordeonistų orkestrą, dėstė metiniuose chorvedžių kursuose. 1964-1970 m. vadovavo Kėdainių chemijos gamyklos mišriajam chorui, kurį parengė 1965 ir 1970 m. respublikinėms dainų šventėms. Nuo 1972 m. nuolat dirbo su Kėdainių rajoninių kultūros namų tai mišriuoju, tai moterų, tai vyrų chorais. Mišrusis choras buvo parengtas 1975 m. respublikinei dainų šventei, o A. Budriūno chorų konkurse Biržuose pelnė prizinę vietą, koncertavo Latvijoje, dalyvavo Lietuvos televizijos laidoje. Nuo 1978 m. sėkmingai dirbo su kultūros namų vyrų choru, kurį parengė 1980 ir 1985 m. respublikinėms dainų šventėms bei 1990 m. Lietuvos tautinei dainų šventei, nemažai koncertavo. Nuo 1974 m. aktyviai reiškėsi su Kėdainių rajkoopsąjungos mišriuoju ir moterų chorais. Mišrųjį chorą parengė 1980 m. respublikinei dainų šventei, o moterų chorą 1985 m. respublikinei dainų šventei ir 1990 Lietuvos tautinei dainų šventei. Jo išmokyti chorai dalyvavo rajoninėse ir zoninėse dainų šventėse, taip pat moterų ir vyrų chorų sąskrydžiuose Šiauliuose ir kituose kultūros renginiuose. S. Chockevičius buvo uolus chorinės dainos puoselėtojas, rajoninių dainų švenčių dirigentas. 1989 m. apdovanotas Kultūros žymūno ženklu.

Šaltinis: Pasaulio lietuvių chorvedžiai, Vilnius, 1999; Stasys Chockevičius [žiūrėta 2022-04-29]. Prieiga per internetą: https://lt.wikipedia.org/wiki/Stasys_Chockevi%C4%8Dius.

23 d. – 69 metai, kai gimė 1953 05 23 Gražina Sakalauskaitė-Kaučikienė, keramikė
Gražina Sakalauskaitė-Kaučikienė gimė 1953 05 23 Sičionių k. (Kėdainių r.).
 
Keramikė.
 
Mokėsi Sičionių pradinėje mokykloje. Aštuonerių metų su tėvais persikėlė gyventi į Kauną. Baigusi vidurinę mokyklą studijavo Kauno S. Žuko taikomosios dailės technikume, vėliau – Vilniaus dailės instituto Kauno skyriuje. Studijuodama institute dirbo „Dailės“ kombinate.
Parodose pradėjo dalyvauti nuo 1981 m., tarptautiniuose keramikos simpoziumuose nuo 1983 m., grupės „Mes“ simpoziumuose nuo 1997 m., „Sfinkso“ klubo ruošiamose parodose. Dalyvavo parodose Atėnuose, Maskvoje, Budapešte, Kopenhagoje, Berlyne, Prahoje, Vienoje, Milane ir kitur.
2010 m. dailininkės kūriniai kartu su trijų kitų keramikų – Giedrės Bardzilauskės, Juliaus Rakevičiaus ir Gedimino Šibonio – darbais buvo atrinkti reprezentuoti Lietuvos keramikos meną tarptautinėje keramikos bienalėje „European Ceramic Context“, vykusioje Danijoje, Bornholmo saloje.
 
Šaltiniai: Jucevičius, Jonas. Su meile ir talentu. Rinkos aikštė, 2003, liep. 25, p. 6-7; Šemelytė, Rita. Puodelis su autoportretu. Šeimininkė, 2003, lapkr. 19, p. 6; Gražina Sakalauskaitė-Kaučikienė [žiūrėta 2022-04-29]. Prieiga per internetą: https://auksopjuvis.lt/autoriai/sakalauskaite-kaucikiene-grazina/.
28 d. – 113 metų, kai 1909 05 28 gimė Aleksandras Žirgulys, lietuvių filologas, tekstologas, vertėjas

Žirgulys Aleksandras gimė 1909 05 28 Liepojoje (Latvija). Mirė 1986 08 11 Vilniuje.

Lietuvių filologas, tekstologas, vertėjas.

Su tėvais 1913 m. grįžo į Lietuvą. Mokėsi Kėdainių gimnazijoje. Studijavo Vytauto Didžiojo universitete. Mokytojavo Šakių, Kybartų, Kauno, Panevėžio, Kėdainių gimnazijose, Panevėžio mokytojų seminarijoje. Dirbo „Vagos“ leidykloje. Redagavo lietuvių rašytojų raštus. Išvertė apie 50 veikalų. Studijuodamas dirbo kalbos taisytoju „Židinio“ redakcijoje. Rašė „Ateityje“, „Židinyje“, „Ryte“, „XX amžiuje“, „Naujojoje Romuvoje“, „Lietuvos mokykloje“, „Tautos mokykloje“, „Gimtojoje kalboje“. Kalbos klausimais rašė „Pergalėje“, „Literatūroje ir mene“, „Kalbos kultūroje“. Surviliškio parapijoje surinko per 3000 žodžių „Lietuvių kalbos žodynui“. Prisidėjo prie žodyno t. 1: skaitė korektūrą, papildė savo parapijos ir zanavykų žodžiais. Rinko tautosaką. 1947 m. išleido D. Poškos „Mužiką Žemaičių ir Lietuvos“. Kartu su K. Gasparavičiumi parengė „Lietuvių kalbos rašybos žodyną“ 1948 m. Prisidėjo prie „Kalbos praktikos patarimų“. Rašė kalbos kultūros klausimais. Išleido memuarines apybraižas ,,Literatūros keliuose“ (1976), ,,Prie redaktoriaus stalo“ (1979), Išvertė V. Lacio, A. Upyčio, K. Simonovo ir kitų rašytojų kūrinių. Išleista „Tekstologijos bruožai“ (1989).

Šaltiniai: Lietuvių kalbos enciklopedija. Vilnius, 1999, p. 731; http://lom.emokykla.lt/svetaines/kalbininkai/Projektas/Kalbininkai/Zirgulys_Aleksandras.htm

 

29 d. – 108 metai, kai 1914 05 29 gimė Edvardas Steponavičius (Stepas), ekonomistas, inžinierius, visuomenininkas
Steponavičius (Stepas) Edvardas gimė 1914 05 29 Novočėbės k. (Kėdainių apskr.). Mirė 1996 07 03 Clevelande, OH.
 
Ekonomistas, inžinierius, visuomenininkas.
 
1935 m. baigė Kėdainių gimnaziją. 1938 m. dirbo AB „Sodyba“. 1939 m. paskirtas Vilniaus prekybos skyriaus vedėju. 1941–1944 m. fabriko „Fortūna“ direktorius. 1942 Vilniaus universitete įgijo ekonomisto diplomą. Dalyvavo korporacijos Fraternitas Baltiensis veikloje. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, gyveno Dresdene ir Bamberge. Imigrantų pagalbos draugijos Dresdene vienas steigėjų ir valdybos narys. 1947 m. persikėlė į JAV, Philadelphiją, PA. Čia su kitais įkūrė Tremtinių draugiją, buvo jos vicepirmininkas. Nuo 1951 m. gyveno Clevelande. Dirbo Cleveland Trust banke kasininku. 1958 m. baigė Clevelando technikos institutą, dirbo inžinieriumi projektuotoju Thompson Product, vėliau McY.ee Engineering bendrovėse. Vadovavo Clevelando tremtinių draugijai, buvo ALTo valdybos narys, JAV LB Clevelando apyl. vicepirmininkas, BALFo skyriaus pirmininkas ir centro direktorius. Kurį laiką skautų tėvų komiteto pirmininkas, naujųjų Lietuvių namų (Lithuanian Viliūge) ir Lietuvių klubo direktorius. Padėjo atvykti į JAV ir įsikurti daugeliui lietuvių pabėgėlių. Bendradarbiavo spaudoje („Drauge“, „Dirvoje“).
Apdovanotas LSS medaliu (1958), BALFo, Lietuvių klubo ir kt. organizacijų garbės žymenimis.
 
Šaltinis: Jungtinių Amerikos Valstijų lietuviai. D. 2. Vilnius, 1998, p. 295-296.