Vilija Šulcaitė gimė 1929 04 05 Jonavoje. Mirė 1992 04 18 Vilniuje.

Poetė, Lietuvos nusipelniusi kultūros veikėja

1941 m. šeimai persikėlus į Kėdainius, pradėjo lankyti Kėdainių mergaičių gimnaziją (vėliau Kėdainių 2-oji vid. m-kla, dabar „Atžalyno“ gimnazija), kurią b5 d. – 95 metai, kai 1929 04 05 gimė Vilija Šulcaitė, poetė,aigė 1948 m. Tų pačių metų rudenį įstojo į Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakultetą, kurį baigė 1953 m. 1952–1955 m. dirbo „Tarybinės moters“ redakcijoje, 1956–1964 m. – mokytoja Kaune, 1970–1975 m. – Vyriausiosios enciklopedijų redakcijos bibliotekos vedėja.

Eilėraščius rašyti pradėjo dar vidurinės mokyklos suole. Pirmieji eilėraščiai buvo išspausdinti Kėdainių rajono laikraštyje „Tarybinis kelias“. Vėliau savo kūrybą publikavo respublikinėje spaudoje.  Vilijos Šulcaitės poezijai būdingi meilės, draugystės, gamtos motyvai, pilietiškumas, romantinis pakilumas.

Įvertinimas:  LTSR nusipelniusios kultūros veikėjos apdovanojimas (1979).

Eilėraščių rinkiniai: „Kalba moteris“ (1956), „Sauja kmynų“ (1970), „Laukinės vynuogės“ (1973), „Volungė jaučia lietų“ (1974), „Kraitis“ (1976), „Tu ir dangus“ (1982), „Duona ir liepsna“ (1985), „Gulbine, krentantis…“ (1985), „Paguoda“ (1989). 

Poema „Raudonas sniegas“ (1967). 

Poezijos rinktinė „Norėčiau būti žuvėdra“ (1979), poemų rinkiniai: „Svirtis“ (1980), „Žaibas gimdo griaustinį“ (1986), „Sielos atšilimas“ (2004). 

Eilėraščių vaikams rinkinys „Piešiniai ant asfalto“ (1983). 

Du poezijos rinkiniai („Горсть тмина“, 1974 m. ir „Приданое: стихи и поэма“, 1984 m.) išleisti rusų kalba.

Šaltiniai: Vilija Šulcaitė [žiūrėta 2024-03-07]. Prieiga per internetą:  https://www.rasyk.lt/rasytojai/vilija-sulcaite.html;;  Šulcaitė Vilija [žiūrėta 2022-03-31]. Prieiga per internetą: https://jonbiblioteka.lt/sulcaite-vilija.

Vytautas Ulevičius gimė1934 04 12  Traupyje (Anykščių r.). 

Tautodailininkas medžio drožėjas.

1941–1948 m. mokėsi Panevėžio aštuonmetėje mokykloje, 1948–1950 m. baigė Kauno Nemuno 1-ąją laivininkystės amatų mokyklą.

1950–1953 m. dirbo Kauno laivų remonto gamykloje staliumi. 1953–1956 m. atliko privalomąją karinę tarnybą sovietinėje kariuomenėje.1956–1966 m. buvo Panevėžio siuvimo fabriko „Nevėžis“ sukirpėjas, 1966–1967 m. – Panevėžio „Ekrano“ gamyklos darbininkas.

Nuo 1957 m. pradėjo drožinėti, nuo 1967 m. yra profesionalus medžio drožėjas, Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys. 1967–1972 m. buvo Panevėžio suvenyrų įmonės „Tulpė“ medžio drožėjas. 1972–1984 m. gyveno Bacioniškio vienkiemyje (Zarasų r.), dirbo Plungės liaudies kūrybos gaminių įmonėje „Minija“ meistru dailininku. Tuo metu dalyvavo liaudies meistrų stovyklose, parengė medžio skulptūrų ansamblio „Zodiako ženklai“ projektą Paplatelės kaime (Plungės r.) – jis buvo realizuotas 1985–1987 m. 1984–1989 m. gyveno ir dirbo Vilniuje. Nuo 1989 m. gyvena ir kuria Kėdainių r., iš pradžių – prie Dotnuvos, o šiuo metu – Krakėse. Visą gyvenimą pašventęs lietuvių liaudies menui, dabar jis yra respublikinės reikšmės personalinis pensininkas.

V. Ulevičius sukūrė apie 200 monumentalių medžio skulptūros darbų. Anykščiuose stovi du jo kūriniai: rodyklė-skulptūra „Velnias akmenį neša“, rodanti kelią prie Puntuko (1976) ir stogastulpių kompozicija prie kelio iš Anykščių į Rubikius (1978). Žymiausi medžio drožiniai ir monumentalieji kūriniai: „Čiurlionio Šaulys“ (1975) M. K. Čiurlionio kelyje tarp Varėnos ir Druskininkų, prie Merkio, antkapinis paminklas motinai; skulptūrinė kompozicija „Medžio drožėjas“ (1976); „Metraštininkas“ (Plungė, 1978), paminklas rašytojai Žemaitei Bukantėje (Plungės r.), skulptūra „Žemaitės junginio partizanas“ Miliūnų kaimo (Rokiškio r.) memorialiniame komplekse; skulptūrinė grupė „TSRS Konstitucija“ (Plungėje, 1979; sunaikinta Lietuvos Atgimimo metais), „Slibinas“ Raganų kalne Juodkrantėje, stogastulpis-rodyklė prie kalbininko Kazimiero Būgos (1879–1924) gimtinės Pažiegėje (Zarasų r.); skulptūra „Kalvis“ (1982), dekoratyvinė skulptūra „Lietuvaitė“ Tartu (Estija) universiteto kieme – Vilniaus universiteto dovana Tartu universiteto 350-mečio proga; antkapinis paminklas koplytstulpis medžio drožėjui Stanislovui Riaubai (1904–1982) Beržoro (Plungės r., 1983) kapinėse; stogastulpis su skulptūrine figūra knygnešiui Vincentui Juškai (1860–1939) Žemaičių Kalvarijos (Plungės r., 1985.) mokyklos kiemelyje; stogastulpis – antkapinis paminklas Juozui Knabikui Zarasų kapinėse (1986); trijų kryžių kompozicija Kėdainių krašto žmonių, žuvusių sovietiniuose lageriuose ir tremtyje, atminimui Kėdainių kapinėse (1988), stogastulpis su medžiotojų globėjos Dianos skulptūra Gražutės vienkiemyje (Zarasų r., 1988.); kryžius Kryžių kalne (Šiaulių r., 1991), antkapiniai paminklai 1991 m. sausio 13-osios aukoms Alvydui Kanapinskui ir Vytautui Koncevičiui Kėdainių kapinėse (1991); antkapinis paminklas-kryžius Aldonai Ulevičienei (1993); kryžius Šlapaberžės kaime (Kėdainių r., 1994); antkapinis paminklas – skulptūra „Angelas“ (1996) Šiaurės Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) srities štabo visuomeninės dalies viršininkui poetui Broniui Krivickui-Vilniui ir Vyčio apygardos Aušros tėvūnijos Visuomeninės dalies vadui Mykolui Blinkevičiui-Nemunui Putiliškių kaimo (Panevėžio r., 1996) kapinaitėse, skulptūra „Knygnešys“ knygnešiams atminti Krakėse (Kėdainių r., 1996); skulptūra „Pirmasis skambutis“ (1998) Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijoje, 7 komercinės skulptūros Niujorke (JAV); koplytstulpis Mikalojaus Daukšos „Postilės“ 400 metų jubiliejui Krakėse (Kėdainių r., 1999); skulptūrinė kompozicija-šachmatai „Žalgirio mūšis“ (2002, nuolat eksponuojama galerijoje Kėdainių savivaldybėje); skulptūrinė kompozicija „Paskutinė vakarienė“ (2003); skulptūrų ansamblis „Senieji amatai“: medkirtys, audėja, metraštininkas, keramikas, kalvis (2004), skulptūra „Taikos angelas“ Krakėse (2004); skulptūra „Metraštininkas“ (2006); lietuviškas koplytstulpis Bardi miestelyje (Italija), skulptūrinė kompozicija „Metų laikai“ (2007); paminklinė skulptūra „Metraštininkas“ kunigams Antanui Juškai (1819–1880), Petrui Rimkevičiui (1842–1907), Jonui Jaskevičiui (1863–1935) ir Adolfui Sabaliauskui-Žaliai Rūtai (1873–1950) Pušalote (Pasvalio r., 2009), paminklas Lietuvos vardo 1000-mečiui Krakėse (2009, Kėdainių r.); koplytstulpis Lietuvos Nepriklausomybės 20-mečiui Lietuvių sodyboje šalia Londono (2010, Didžioji Britanija); skulptūrinė kompozicija „Rūpintojėlis“ Užvenčio (2012, Kelmės r.) bažnyčios šventoriuje (su kalviu Vytautu Jaručiu).

Jo darbų taip pat yra Prancūzijoje, Čekoslovakijoje, Kanadoje, Rusijoje, Graikijoje. Pats autorius 2007 savo kūrinių kolekciją padovanojo Popiežiškajai Šv. Kazimiero lietuvių kolegijai Romoje (Italija).

Nuo 1965 dalyvauja įvairiose parodose, surengė per 30 asmenininių parodų: Maskvoje (Rusija, 1969, 1977, 1978, 1980, 1982), Vilniuje (1972, 1974, 1975, 1978, 1980, 1981), Panevėžyje (1973, 1974, 1994), Širvintose (1980), Plateliuose (Plungės r., 1981), Zarasuose (1981, 1982, 2011), Trakuose (1982), Palangoje (1982, 1983), Kabule (Afganistanas, 1983), Kėdainiuose (1993), Klaipėdoje (1993), Kaišiadoryse (1994), Ukmergėje (1994), Plungėje (1994), Krakėse (Kėdainių r., 1994), Vroclave (Lenkija, 1994), Commerdoje (1994), Anykščiuose (1995), Mažeikiuose (1996), Raguvoje (Panevėžio r., 1996), Druskininkuose (1997, 1998), Lukšiuose (Šakių r., 2011).

Jis taip pat yra Lietuvos tautodailininkų sąjungos rengiamų parodų Vokietijoje, Čekoslovakijoje, Vengrijoje, Mongolijoje, Graikijoje, Belgijoje, Jemene, Prancūzijoje, Turkijoje, Kanadoje, Leningrade (Rusija), Londone (Didžioji Britanija) dalyvis.

Vytauto Ulevičiaus medžio skulptūrų muziejus – Kėdainių krašto muziejaus padalinys nuo 2004 m. veikia Kėdainiuose, jame eksponuojama apie 50 kūrinių, sukurtų Krakėse. Apie 40 medžio skulptūrų 2005 m. padovanojo Panevėžiui, kur prabėgo jo jaunystė. Šių skulptūrų pagrindu mieste steigiamas tautodailės muziejus. Jo medžio drožinių ir piešinių ekspozicija įrengta Žemaičių dailės muziejuje Plungės dvaro rūmuose.

Įvertinimas: medalis „Už šaunų darbą“ (1970), I klasės meistro-dailininko garbės vardas (1972) ir Lietuvos nusipelniusio pramonės darbuotojo garbės vardas (1978), Kėdainių krašto Dailės draugijos garbės narys (nuo 2004), Lietuvos kultūros ministerijos 1-oji liaudies dailės premija (1979), Maskvos (Rusija) liaudies meno parodos sidabro medalis (1982), Kėdainių krašto kultūros premija (2003), respublikinėse amatų dienose medžio drožėjų šventėje du kartus karūnuotas „Drožėjų drožėju“ (1981 ir 1987), pripažintas geriausiu Panevėžio apskrities meistru (2006), Nacionalinių vertybių rinkimuose nominuotas žmogaus-amžininko kategorijoje (2009), respublikinės liaudies meno parodos „Aukso vainikas“ II vietos laureatas (2010), Kėdainių krašto garbės pilietis (2022).

Vytautas Ulevičius sudarė ir išleido kūrybos fotoalbumą „Medžio giesmė“ (2008).

Šaltiniai: Jucevičius, Jonas. Kėdainių krašto dailė ir dailininkai. Kėdainiai, 2005, p. 260–262.; Vytautas Ulevičius žinynas [žiūrėta 2024-03-28]. Prieiga per internetą: https://www.vle.lt/straipsnis/vytautas-ulevicius/; Anykštėnų biografijų žinynas [žiūrėta 2018-10-01]. Prieiga per internetą: http://www.anykstenai.lt/asmenys/asm.php?id=1042; Vytautas Ulevičius [žiūrėta 2022-03-31]. Prieiga per internetą: https://www.kedainiai.lt/kedainiu-krastas/vytautas-ulevicius/385.

Jurgis Krikščiūnas gimė Ašmintoje (Prienų vlsč.). Mirė 1947 03 24 Hamburge (Vokietija).

Lietuvos agronomas ekonomistas, žemės ūkio kooperacijos, visuomenės veikėjas, politikas.

1914 m. baigė Marijampolės gimnaziją. 1914–1918 m. studijavo Petrogrado universitete. 1923 m. baigė Halės universitetą. 1924 m. gamtos mokslų daktaras, 1924–1926 m. Šiaulių apskrities agronomas ir Šiaulių mokytojų seminarijos mokytojas. Vienas pirmųjų Lietuvoje pradėjo lauko bandymus. 1926 m. ir 1939 m. žemės ūkio ministras. 1939–1944 m. kooperatinės bendrovės „Linas“ direktorius. 1926–1943 m. Dotnuvos Žemės ūkio akademijos dėstytojas, nuo profesorius. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją. 1946–1947 m. dėstė Pabaltijo universitete Hamburge ir Pineberge prie Hamburgo. Vienas Žemės ūkio rūmų steigėjų, 1927–1939 m. jų (nuo 1938 m. Žemės ūkio ministerijos) padalinio – Žemės ūkio tyrimo įstaigos – valdytojas, vienas žemės ūkio tyrimų stočių Lietuvoje organizatorių. Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos, Lietuvos vartotojų bendrovių sąjungos veikėjas, bendrovės „Lietūkis“ pirmininkas, akcinės draudimo bendrovės „Kooperacija“ valdybos pirmininkas.

1932–1936 m. Ekonominių studijų draugijos valdybos vicepirmininkas, 1936–1938 m. pirmininkas. Ilgametis Lietuvos agronomų sąjungos pirmininkas. Lietuvių sąjungos, Lietuvių tremtinių sąjungos valdybos pirmininkas. Propagavo linų auginimą, smulkius ir vidutinius ūkius, tyrė Lietuvos žemės ūkio produktų rinką, teikė siūlymų tęsti žemės reformą Lietuvoje.

Straipsnius skelbė įvairios tematikos leidiniuose, parašė per 60 knygų ir brošiūrų, daugiau kaip 840 straipsnių. Profesorius rengė rekomendacijas ūkininkams, rašė mokslinius ir mokslo populiarinimo straipsnius, kelionių apybraižas, Lietuvos ir užsienio ekonomikos apžvalgas bei prognozes… Redagavo „Žemės ūkio vadovą“ (1927–1939 5 t.). Nuo 1910 bendradarbiavo „Aušrinėje“. Iki 1918 m. Petrograde leisto laikraščio „Naujoji Lietuva“ sekretorius, 1913 m. Vilniuje – savaitraščio „Lietuvos ūkininkas“ sekretorius. 1927–1939 redagavo žurnalą „Žemės ūkis“. Nuo 1933 m. Lietuvos žurnalistų sąjungos narys. Parašė daug straipsnių ir knygų įvairiais žemės ūkio klausimais, „Apie Lietuvos žemės ūkį 1932 metais“ (1933, vokiečių k.), „Apie Lietuvos žemės ūkį“ (1938, vokiečių ir anglų k.), „Apie Lietuvos žemės ūkį 1935-38 metais“ (1939, vokiečių k.), „Lietuvos žemės ūkio mechanizavimas atsižvelgiant į jo ypatumus“ (1940, vokiečių k.), „Lietuvos linų ūkis (1941, vokiečių k.).

Šaltiniai: Algirdas Banevičius. 111 Lietuvos valstybės 1918–1940 politikos veikėjų: enciklopedinis žinynas. Vilnius, 1991, p. 80; Tamašauskas, Kazimieras. Jurgis Krikščiūnas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. 11. Vilnius, 2007, p. 46; Jurgis Krikščiūnas [žiūrėta 2024-03-28]. Prieiga per internetą: https://www.vle.lt/straipsnis/jurgis-kriksciunas/; Žurnalistikos enciklopedija. Vilnius, 1997, p. 247.

Jurgis Povilaitis gimė 1924 04 23 Rugėnuose (Kėdainių r.).

Agronomas, ilgametis Žemdirbystės instituto darbuotojas.

1952 m. baigė Žemės ūkio akademiją, dirbo agronomu mašinų-traktorių stotyje, 1953–1954 m. dirbo Ukmergės, 1954–1958 m. Pasvalio žemės ūkio kultūrų veislių tyrimo punktuose. Nuo 1961 m. Žemdirbystės instituto mokslinis bendradarbis (iki 1964 m. Joniškėlio filiale, vėliau Dotnuvoje). Paskelbė mokslinių straipsnių apie runkelių auginimą.

Šaltinis: Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. T. 2. Vilnius, 1968, p. 892.