Terapinio-kūrybinio rašymo dirbtuvių dalyvių kūrybiniai darbai

 

2024 m. birželio 13–15 d. bibliotekoje vyko terapinio-kūrybinio rašymo dirbtuvės, kurias vedė rašytoja, žurnalistė, rašymo ir jogos mokytoja Eva Tombak. Kviečiame susipažinti su dirbtuvėse sukurtais dalyvių darbais. Ši veikla – bibliotekos vykdomo projekto „Sugrįžimai: kraštiečių kūrybos dienos Kėdainių Mikalojaus Daukšos viešojoje bibliotekoje“ dalis. Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Kėdainių rajono savivaldybė.

***

Ponas Petras Kėdainis – solidaus amžiaus vyriškis,  neaukštas, su nedideliu pilvuku, trumpa, kruopščiai prižiūrima barzdele, ilgokais, pečius siekiančiais žilstelėjusiais plaukais. Dažniausiai vilki juodu paltu, džinsais, avi sunkiais batais (Žanas juos pasiuvo, o modelį vyrai kartu aptarė, sėdėdami Petro kavinėje senamiestyje).

Petro proseneliai Kėdainiuose gyveno, tarnavo Radvilų, vėliau Totlebeno dvarų valdose, nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje. Pokario metais šeima tykiai glaudėsi pas giminaičius nuošaliuose kaimuose aplink Krakes.

Sovietmečiu ir pirmaisiais nepriklausomybės metais Petro šeima, kaip daugelis kėdainiečių, augino agurkus, o per kelerius sėkmingus metus uždirbtus pinigus investavo į kavinę, tapusią populiariausia kėdainiečių susibūrimų, svečių priėmimų vieta. 

Petrą trečiadienį ir šeštadienį sutiksi Janušavos turguje, kur jis lietuviškai ir lenkiškai pasikalba su senais pažįstamais, nusiperka daržovių kavinės virtuvei.

Dažnai greta Petro bindzena jo šuo – rudas kiemsargis, vardu Agurkas.

***

Personifikuoti Kėdainius į žmogų? Tai iššūkis. Nes pirmas žvilgsnis į miestą, kaip į žmogų, nebūtinai bus tas vienintelis ir teisingas. Jei bus pirmas, po jo gali sekti antras ir trečias žvilgsnis... Ir visi jie gali būti saviti, prasmingi, pagrįsti emocijomis, nuotaika ir tos dienos aktualijomis.

Pirmasis Kėdainių, personifikuotų į žmogų, variantas buvo kiek blankokas, gal per daug dramatiškas ir pesimistiškas. Bet tai tik pradžia, pamąstymas. Jo vardas Julius, jam 72 metai. Jis medžio drožėjas, sulopytomis kelnėmis ir ryškia skrybėle... Bet kodėl? Nes mieste yra daug skulptorių, daug skulptūrų? Jis nei per senas, nei per jaunas, nes miestas turi 652 metų istoriją? O sulopytais drabužiais todėl, kad čia dažniau viskas taisoma ir lopoma, o ne statoma ir kuriama nauja? Ne. Yra daug naujų projektų, tik jie nebeatitinka šių dienų aktualijų, o gal tiesiog žmonėms norisi visai ko kito?

Antrasis pamąstymas mane nudžiugino labiau, todėl juo aš esu patenkinta. Taip, aš jį pasendinau, bet tik todėl, kad suteikčiau rafinuotumo jo amžiui. Dabar tai 80-metis senosios kartos inteligentas. Daviau ir kitą vardą, teatrališkai istorinį – Radvilas. Visada pasitempęs, šviesiu lininiu kostiumu, vaikštinėja laisvai, elegantiškai ir pažįstamiems nukelia skrybėlę. Visi sveikinasi, šypsosi, malonus akiai žmogus. Lankosi bažnyčiose, miesto parke, Nevėžio pakrantėse, mėgsta sėdėti ant to paties suolelio senamiestyje ir bendrauti su žmonėmis. Linksmas, mėgstantis humorą, tačiau vengiantis prekybos taškų, triukšmingų gatvių, garsių susiėjimų...

Buvo įdomu paversti miestą žmogumi. Tai kitoks Kėdainių matymas. Gal kada nors Radvilas virs moterimi, jaunesne ir meniškesne, o gal atvirkščiai, dar labiau susens ir pavirs stagnatoriumi bambekliu. Kas žino?

***

Kėdainiai – senas Juozapas, aukštas ir tiesus. Sausas. Toks sausas, kad net keli rūbų sluoksniai nepaslepia atsikišusių kaulų kontūrų, matosi įsitempę jo kaklo, rankų, kojų gyslos. Aukšta kakta byloja apie išmintingą protą, liesos jo rankos ilgais pirštais einant juda ritmingai. Stovėsena ir povyza atmuša norą prieiti, o jautresnius – net pasilabinti. Neprieinamas – taip sakytume vos pažvelgę. Prasilenkdami neieškotume akių kontakto, stengtumėmės neužkliudyti nė piršteliu, nenorėdami sugriauti jo saugomo statuso, arba pasitrauktume lyg nesąmoningai nujausdami pavojų. Kėdainiai, kaip nuskurdęs verslininkas, iš paskutiniųjų besistengiantis išsaugoti buvusią šlovę ir neišsiduoti, iš ko ir kaip kukliai jis dabar gyvena, slėpti realybę po apšviestais tiltais, stadionų tribūnomis, ledo arenomis, kaip savo kilmę slėpė ištremtieji.

Juozapas ryši margaspalvę kaklaskarę. Kad išsiskirtų. Šitam žmogui-miestui vis dar norisi būti prašmatniu frantu. Kita nors kiek padorios jo egzistencijos sąlyga – bet kokia kaina išsiskirti iš kitų ir visiškai nebūtinai protu, geriau daiktais ir blizgučiais. Dėl tos pat priežasties, išeidamas pasivaikščioti, žiemą vasarą jis dėvi minkštą fetrinę skrybėlę su povo plunksna, kaip koks havajų fermeris arba batuotas katinas iš seno paveiksliuko. Segi auksinį, bet jau gerai patrintą laikrodį ir nešasi naujutėlaitį odinį portfelį.

Pastaruoju metu jis nubunda ramus: darbų mažai, o laiko daug. Jau tris gerus dešimtmečius jis merdi niekaip nesugalvodamas ko griebtis, todėl dabar pamiršta net svajoti. Išgėręs savo kasdieninę tirpią kavą Juozapas vis ieško po ranka spausdinto laikraščio, kurio neradęs negalės rašyti paneigimo ar savo nuomonės kitų žmonių pareikštu klausimu. Nei Juozapo gyvenimo būdo, nei rūbų stiliaus nepaveikė jokie demokratizacijos procesai ir aplinkos demoralizacija jį jaudina dar mažiau.

Visos seno žmogaus baimės kamuoja Juozapą. Jį dirgina bet koks naujas kalbėjimas. Sąvokos, kurių jis nesupranta. Mintys, kurių jis nespėja išgirsti, žodžiai, kurių nespėja nei suvokti, ir net pakartoti. Kiek tik galės, laikysis įsikibęs į seną traukinio vagoną, kuris čia dundėdavo jo jaunystėje, kiek tik galės, statys sovietinius daugiabučius, didžiuosius fabrikus ir šventyklas mintyse. Kiek tik galės, planuos naujus paradus ir ignoruos internetą. Kiek tik galės, keiks visus ,,atėjūnus ir perėjūnus“, kuriems reikia dviračių tako, pėsčiųjų zonos, vaikų darželio, lofto, kino salės, autobusų stotelės, kokteilių baro senamiestyje, o dar labiau hub'ų (bendradarbystės erdvių) ir start'upų (startuolių). Kiek tik pajėgs, priešinsis kavos staliukui miesto gatvėse.

Merdės. Žinos, kad merdi ir neužrašys savo turto niekam kitam. Pajėgesniam.

***

Įžvelgiu vyrą, vardu Jonušas (žinia, ne tas „tikrasis“, ne kunigaikštis, o tik personifikacija), brandaus amžiaus, ilgais plaukais, pilvotą, akiniuotą, žemo ūgio, padrikai apsirengusį, bet su pretenzija į aristokratus, dulkinais batais... Jo profesija – istorijos mokytojas, ūmaus būdo, užsispyręs, ambicingas, bet neturintis energijos, stokojantis veržlumo.

Kėdainių Jonušas mėgsta lankytis pub‘e (smuklėje). Mėgsta gerai pavalgyti ir išgerti. Nemėgsta vaikščioti į bažnyčią, nes ten jam nuobodu ir, pasak jo, primityvu. Jam patinka vaikštinėti Nevėžio, Smilgelės, Obelies pakrantėmis ir Senamiestyje, o vakare užsukti į smuklę. Mat mėgsta šis vyras filosofuoti, fantazuoti, kurti planus. Turi jis giminaitį – dėdę Levuką, nuo senų laikų auginantį gvazdikus, kuriuos kiekvieną trečiadienį ir šeštadienį gabena vežimaičiu į Janušavos turgų. Jonušas kiek niekina savo prasčioką dėdę, taupantį pinigą prie pinigo.

Et, Jonušai, nebūk toks pasipūtęs ir iš aukšto žvelgiantis į paprastas šios žemės skruzdėles. Kai postringauji bare apie tai, kaip kitiems reikia gyventi, atrodai kiek juokingai. Priimk gyvenimą ir aplinką tokius, kokie jie yra. Džiaukis tuo, ką matai aplink, o jei tavęs tai netenkina – pakeisk.

Matyti, kad tau trūksta energijos ką nors keisti. O tik pagalvok apie vasaros festivalius, kurie galėtų skambėti ir skambėti tavo galvoje, apie muziką, šiltas naktis, kavos puodelį ant Didžiosios aikštės grindinio...

O, valdove didysis,

O, prote aštrusis!

Aš drįstu jus trukdyti,

Nors turėčiau paklusti...

Ak, kodėl didžiavyriai

Šitaip elgiasi drąsiai?

Vai kodėl netausoja,

Ką mūs protėviai tęsė?

Ką sodino, augino,

Ką statė, mylėjo,

Vardan ko lenkė nugarą,

Vaikams ką žadėjo?..

Mūs žaliųjų miškų

Ir aukštųjų giružių,

Mūs melsvųjų upelių

Ir gaiviųjų sodelių ?

Mes gi žinom, kad Žemė

Ir Gamta juk viena!

Kad gyvenam tik kartą!

Girios mums – atgaiva!

Tavo galioj didingoj viską taip surėdyti,

Kad Kėdainiai žaliuotų ir vaikučiai lakstytų!..

Mielas nepažįstamas Škotijos gyventojau! Kviečiu tave perskaityti šį laišką ir pažiūrėti prikabintas nuorodas su nuostabiais mūsų miesto vaizdais ir istoriniais šaltiniais. Pamatysi, kad mus sieja... istorija. Kėdainiuose yra vietų, menančių tavo tėvynainius. Vietų iš medžio, geležies ir akmens: namų, rūsių, stogų, geležinių iškabų su škotiškais vilkdagiais... bet nėra žmonių iš tavo šalies. Nėra to gražiai grubaus škotiško akcento, savito humoro jausmo ir tiesaus žvilgsnio. O žinai, kad kėdainiečiai, kaip ir likę lietuviai, gali ištarti škotiškai „loch“ (ežeras)? Ne taip, kaip anglai, iš kurių jūs kartais dėl to pasišaipote. Ir mes, ir jūs žinome laisvės kainą ir nelaisvės skonį. Mums artima ilgesinga jūsų dūdmaišių rauda.

Tad būk tas žmogus, kurio čia trūksta, ir atvažiuok, čia tavęs laukia namai iš medžio ir akmens, medinis laivas Nevėžyje ir viskio stiklinaitė Grėjaus name.

Žaibas zigzagu virš upės trenkė šalia skriejančio rūko, perskrodęs ore nesibaigiančio monotoniško lietaus kritimą. Jame išryškėjusioje  haliucinacijoje gailiai fėjos, elfai dejavo, čiauškėjo, cypavo blėstančioje aplinkoje.

Žuvelė Zinaida vedė upėtakį Teodorą šaunioje sostinėje Raudondvaryje, pakvietė oratorių Nikodemą, muzikantą Lukrecijų, kunigaikštį Jonušą, intrigantę Honoratą, gaisrininką Florioną, edukatorę Dezdemoną, čeburėkų cecho budintįjį Ambrozijų.

 Indrė

Žuvininkystė Zigmui verslu užsiimti ultimatyviai trukdė. Šviesos siluetas repetavo perspektyvą, o nors ir maloniai likęs krante juokdarys imitavo herbą. Gegutė fėja egzistavo Didžiasalyje. Čia cituodavome Bibliją atbulai.

Aš buvau cirke. Čia, dramblių erdvėje, ėmiau filosofuoti: gal Huberto idėjos ydingumas juokingas? Kvailys laimingas meilės neradęs, o protingojo racionalus suvokimas šlubuoja. Tuomet uokse ūbauja volungės, zylės, žvirbliai.

***

Ant aukšto beržo burbuliavo balandis. Cekava boba apžiaumojo, apkramtė cukrinį avinėlį. Antosė baisiai atrodė apsigaubusi baltu chalatu. Anas bernužėlis, apsirengęs citrininiu abitu, apsimetė cirkininku.

***

Aš – baisi cinikė, amžinai bambanti ar bijanti abejingų amžininkų. Baimės arba cinizmo augimas – bausmė bailiajai „aš“. Bandau atrasti balansą, bet burti baisoka...

 

***

Aukštas aukštas, atlapas atlapas, basakojis basakojis, bebaimis bebaimis, cukruotas cukruotas berniukas. Bėga, cunamio apimtas, alkanas, baisiai alkanas amžinybės. Amžinybė berniukui – cukrus, atlygis beprotiškas, cikadų aidas. Alsavimas berniuko atvėsta amžinybės arimuose...

***

Aš būnu baimėje

Bijau atakų, bombų, blokų, atramų, cilindrų.

Bet ateinu aš būti.

Aš būti ateinu.

Aš būsiu atkakli, aistringa, alkana, baisi.

Bet... būti ar (be)būti?

Aš ateinu basa, atsilapojusi, apsijuokusi, apsiverkusi, apšokusi balas,

Aš būti ateinu.

Aš ateinu...

Aš...

***

Žmogus zirzia vienišas

Upė teka šniokšdama

Sau ramiai.

Pirmas obuolys nukrito.

Man lengva kristi

Jau išeinu.

Halogramoje gieda Feniksas.

Ei, dangau –

Čia colis brangaus aukso.

***

Pro automobilio langą šliukštelėjusi vandenį Viktorija pajuto palengvėjimą.

,,Noriu kavos,“ – pirma mintis, šovusi jai į galvą. Apsidairė. Akimis užkliudžiusi pakelės medį pagalvojo: „Tik ne iš popierinio puodelio...“, ir net nusipurtė.

***

Mane pažadino stiprus automobilio stabdžių garsas... Pašokau iš lovos. Kur aš? Apsidairiau. Pribėgau prie lango – mašinos jau nebebuvo. Aušo. Paėmiau nuo stalelio stiklinę su vandeniu. Gurkštelėjau... Vanduo mane visiškai pabudino. Atmintis ėmė grįžti...

Staiga pastebėjau rožinį popieriaus lapą. Pakėliau. Aksominis popierius kvietė skaityti tai, kas neįprastai lygiu dailyraščiu buvo parašyta: „Kviečiu kavos...“

Apsižvalgiau ir paskendusi prisiminimuose netikėtai užuodžiau savo mėgstamos kavos aromatą, taip laukiamą kavos dvelksmą...

***

 

Ramiai stoviu prie atviro lango, žiūriu į tolį ir svajoju. Iš toli gaiviai užuodžiu švelnų kavos aromatą ir noriu jos paragauti. Bet ranka tiesiasi į vandens puodelį ir taip godžiai atsigeriu, kad visas mano kūnas nurimsta, nebegirdžiu nei automobilių garsų, nei šlamančio popieriaus aido, tik žiūriu ilgesingu žvilgsniu pro atvirą langą ir džiaugiuosi šia nuostabia akimirka.

 

***

Atdaras langas, griūva vidun liepų žiedai. Liepžiedžių svaigų kvapą užgožia kavos aromatas, tiesa, sklindantis iš popierinių puodelių. Kad esi mieste, primena tolimas automobilių ūžesys už lango. Tas garsas neleidžia užsimiršti. Liečiu rašiklį ir spaudžiu prie primarginto popieriaus lapo, liejasi mintys kaip vanduo.