Renginiai

Vaikų ir jaunimo skyriuje lankėsi mažieji vasaros stovyklautojai. Ekskursijos metu apžiūrėjo veikiančias parodas, aplankė bibliotekos erdves: knygų pievą, išmaniąją palėpę. Bibliotekininkės papasakojo vaikams, kur gyvena knygos, kaip jos laukia vaikų, kaip nori būti skaitomos.

Tikimės, kad ne vienas stovyklautojas dar ne kartą apsilankys bibliotekoje.

Jo knygos gimsta iš širdies,
Tad prie Račicko pavardės
Visi priprato jau seniai,
Na, o labiausiai – mokiniai.

Jo personažai tokie puikūs!
Be Edvarduko ir be Zuikos,
Be Nippės ir kitų vardų
Gyventi būtų nuobodu.

Tokiomis Almos Karosaitės eilėmis vaikų ir jaunimo skyriaus vedėja Danguolė Jablonskienė pradėjo susitikimą su skaitomiausiu vaikų ir jaunimo rašytoju Vytautu Račicku. Jo „Šlepečių istorijas“, „Zuikos padūkėlio‘‘ nuotykius puikiai žino vaikai, o pirmąsias rašytojo knygas skaito jau kelios kartos.

Į susitikimą su rašytoju atvyko Kėdainių Juozo Paukštelio pagrindinės mokyklos ketvirtokai, jų mokytoja Vilija Baltrūniene ir tos mokyklos bibliotekos vedėja Danutė Valiaugienė.

Po eiliuotos įžangos, rašytojas Vytautas Račickas bendravimą su vaikais pradėjo irgi eileraščiu „Kas ko laukia“ iš knygos “Natas Muntus – mano draugas“:

Rytas laukia dienos

Diena laukia vakaro.

Tėtis laukia algos,

Kūtėj karvutė pašaro.

 

Toliau rašytojas pristatė 2 naujausias savo knygas „Juzulio istorijos“ ir „Tikras vyras“.

„Juzulio istorijos“ – tai 27 istorijos – ir tiek pat Juzulių. Juzulis gyvena vis kitoje vietovėje: Aukštaitijoje, Žemaitijoje, Dzūkijoje, kituose etnografiniuose Lietuvos regionuose ir kalba tos vietovės tarme.

Antra nauja autoriaus pristatyta knyga „Tikras vyras“. Knygoje laukia net dešimt nuotaikingų istorijų apie įvairius veikėjų nuotykius. Vienoje istorijoje autorius su vaikais bandė išsiaiškinti kas yra „tikras vyras“: ar tas, kuris raumenis užsiauginęs,  ar kuris susirgus žmonai, padeda padaryti namų ruošos darbus, o gal tas, kuris žmoną nori pradžiuginti savo rankomis padaryta gėlių puokšte?

Malonu buvo klausytis istorijos apie dailyraštį. Gaila, sakė autorius, kad dabar mokyklose nėra tokios pamokos. Rašytojo nuomone, kas gražiai rašo, tas ir kitus darbus turėtų gražiai daryti.

Apie žinomiausią knygą „Šlepetė“ rašytojas sakė, kad ji parašyta remiantis tikra vienos šeimos istorija, kurią jam papasakojo bendradarbė. Ir ta istorija taip išsiplėtojo, kad jau išleistos 7 šios knygos serijos.

Vaikai turėjo nemažai klausimų svečiui. Juos domino kiek rašytojas parašė knygų, kas paskatino rašyti,  kaip vadinosi pirma knyga, ar pats rašytojas turi kada skaityti, kokia paskutinė perskaityta knyga, kokia knyga ilgiausia. O į klausimą, kuri autoriaus parašyta knyga jam patinka labiausiai, Vytautas Račickas atsakė:

-        Čia tas pats, jei pelėdos paklaustumėt kuris jos vaikas gražiausias.

Bet, kiek pagalvojęs, prisipažino, kad ko gero paskutinioji jo parašyta knyga „Juzulio istorijos“.

Po renginio vaikai mielai pirko Vytauto Račicko knygų, džiūgavo gautu autografu.

Rugsėjo 23 d. vaikų ir jaunimo skyriuje vyko susitikimas su visos Lietuvos mylimiausiu ir populiariausiu vaikų rašytoju Tomu Dirgėla.

Susitikti su populiarių detektyvų Domo ir Tomo autoriumi atvyko Juozo Paukštelio progimnazijos trečiokai. Šio rašytojo knygos niekada neužsibūna knygų lentynose. Pirmoji knyga „Apie raganą Šiokiątokią“ 2014 m. pelnė Aldonos Liobytės premiją už reikšmingiausią metų debiutą, o detektyvinės serijos „Domas ir Tomas“ knyga “Domas ir Tomas. Dingusios šluotos byla“ 2016 m. buvo pripažinta geriausia metų knyga vaikams.

Per dar labai trumpą gyvenimo ir kūrybos laikotarpį rašytojas parašė 23 knygas, o už kelių dienų jaunuosius skaitytojus pradžiugins dar viena nauja knyga – “Akių obuolių pyragas“.

Jauniesiems kėdainiečiams rašytojas pristatė siaubo knygą „Užkeiktoji pono Kuko knyga“. Buvo toks rašytojas ponas Kukas ir jis niekaip nesugalvojo apie ką parašyti naują knygą. Kai ponas Kukas buvo vaikas, girdėjo, kad galima  sudaryti sandėrį su Šėtonu. Ponas Kukas taip ir padarė. Už tai jis gavo galimybę parašyti knygą. Bet, kad prie tos knygos nagus buvo prikišęs velnias, tai ta knyga gavosi užkeikta. Ir jei kas palieka tą knygą neužverstą, užeina didžiulis rūkas ir išlenda visokios pabaisos. Bet vieną kartą atsitinka toks dalykas, kad iš to rūko išlenda ragana ir ji sumano pasilikti ir nebegrįžti į knygą. Ji užsinori visus sušaldyti. Keli vaikai su bibliotekininke bando tą raganą nugalėti ir ją grąžinti į knygą, net sunaikinti pačią knygą.

Rašytojui paskaičius knygos ištrauką, buvo sudarytos 3 komandos, kurios  turėjo nupiešti Kėdainių miesto pabaisas ir jas pristatyti. Tomas Dirgėla, įteikdamas komandų dalyviams prizus, šmaikštaudamas  sakė, kad tai ne paprasti šokoladai, o užkerėti. Juos suvalgius dantys iškrenta per pusę valandos.

Renginio pabaigoje buvo surengta spaudos konferencija. Vaikai, tapę žurnalistais, buvo labai aktyvūs ir smalsūs. Juos domino viskas: kelių metų būdamas pradėjo rašyti, per kiek laiko parašo knygą, kokia mylimiausia knyga, koks filmas labiausiai patinka, kokia knyga baisiausia, kokia didžiausia svajonė, ar daug kainuoja išlaikyti tokią šukuoseną. Atsakydamas į šį klausimą, rašytojas juokaudamas pasakė, kad šukuosenai išleidžia visą savo honorarą.

Renginiui skirtas laikas ištirpo nepastebimai. Užburti įdomaus ir linksmo bendravimo su rašytoju, vaikai dar ilgai nenorėjo eiti namo.

Žurnalas  „Flintas“ šiemet švenčia  25 – erių metų jubiliejų. Ta proga, kapitonas Flintas upėmis ir upeliais buvo atplaukęs ir į mūsų bibliotekos vaikų ir jaunimo skyrių. Visą mėnesį  (nuo rugpjūčio 16 iki rugsėjo 16 d.) bibliotekos lankytojai galėjo susitikti su „Flinto“ personažais, susipažinti su seniausiais ir naujausiais „Flinto“ žurnalais, išbandyti laimę ir rankos taiklumą, dalyvaujant „Laimės rato „ žaidime.

Vaikai bandė išspręsti 25 detektyvines mįsles, kurios pasirodė ne tokios ir lengvos. Ryžtingiausiems pritrūko jėgų įveikti tik 2 likusias mįsles, kurias išsprendę būtų gavę visų metų „Flinto“ prenumeratą. Tikimės, kad kitoje bibliotekoje, kurioje apsistos kapitonas „Flintas“ , vaikams  pasiseks geriau menant mįsles.

Nei vienas parodos lankytojas neišėjo be dovanų. Iš lobių saloje esančios skrynios kiekvienas parodos lankytojas galėjo pasiimti  dovanų.  Ir žinoma, nei vienas nepraleido progos nusifotografuoti prie „Flinto“ foto sienelės ar  įsiamžinti su kapitono „Flinto“ veikėjais.

Spalio 27 d. Juozo Paukštelio progimnazijos aštuntokai  dalyvavo nuotaikingame, jaunimui skirtame edukaciniame renginyje „Stotelė - hiphopas“, kurį vedė Kauno apskrities viešosios bibliotekos edukatorės Monika Gaidytė ir Ernesta Dambrauskaitė.

Renginio pradžioje edukatorės  pristatė hiphopo  muzikos stilių ir jo raidą Lietuvoje. Po to moksleiviai dalyvo nuotaikingame protmūšyje, kurio metu galėjo pasitikrinti savo žinias apie Lietuvos repą, stengėsi atpažinti reperius, spėliojo kurio atlikėjo kūrinio tekstus mato prieš akis.

Labai įdomi ir literatūrinių bei muzikinių žinių reikalaujanti užduotis buvo „Tai hiphopas ar Maironis?“.  Moksleiviai turėjo atspėti ar kūrinio žodžiai yra iš Maironio eilėraščių , ar iš Lietuvos hiphopo kūrėjų .

Praktinio užsiėmimo metu moksleiviai, susiskirstę į 6 grupeles po 5 – 6 dalyvius,  turėjo sukurti hiphopo stiliaus kūrinį panaudodami raktinius žodžius „ mokykla“, „klasė“ ir kt.

Visos 6 dalyvių grupės pasirodė tokios kūrybingos, aktyvios ir noriai įsitraukė į kūrybinės užduoties atlikimą ir jos pristatymą.

Iš moksleivių emocijų ir linksmų veidų galima buvo suprasti, kad renginys patiko.

Vaikų ir jaunimo skyriuje vyko Aitvarų gaminimo ir laidymo dirbtuvės „Dangaus žaidimai“ su tapytoju, fotografu, rašytoju ir aitvarų meistru Mariumi Abramavičiumi ir jo pagalbininkais Greta ir Jonu. Renginyje dalyvavo virš 60 kėdainiečių ir Ukrainos moksleivių iš J. Paukštelio progimnazijos, Kėdainių rajono Akademijos gimnazijos ir Kėdainių rajono Surviliškio V. Svirskio pagrindinės mokyklos.

Tai pirmasis projekto „Šalia Trispalvės priglausime ir Ukrainos vėliavos spalvas“ renginys. Projektą finansuoja Kėdainių rajono savivaldybės administracija.

Kūrybinių dirbtuvių metu kėdainiečiai ir Ukrainos vaikai, padedami aitvarų meistro Mariaus Abramavičiaus ir jo pagalbininkų Jono ir Gretos, iš medžiagos, lazdelių, juostelių  konstravo, klijavo aitvarus. Gaila, kad šiam gražiam renginiui sutrukdė lietus, tad aitvarų gaminimo procesą teko pradėti vaikų ir jaunimo skyriaus renginių salėje, bet orui pagerėjus juos dekoruoti vėl visi išskubėjo į lauką, į bibliotekos kiemelį. Smagiausia buvo savo sukonstruotus ir dekoruotus aitvarus leisti į dangų.

Tikimės, kad šis renginys dar labiau suvienijo kėdainiečių ir ukrainiečių vaikus, o užsimezgusi pažintis peraugo į tvirtą ir ilgalaikę draugystę.

„Aitvarų dirbtuvės“ atvėrė galimybę pabūti su savo draugais, o kuriant aitvarus ir juos leidžiant į dangų – grožėtis Nevėžiu ir jo pakrantėmis.