01 16 126 metai, kai gimė /1892 01 16/ Kybartuose (Vilkaviškio apskr..) Vincas Vilkaitis – botanikas, fitopatologas, profesorius. Trečiasis LŽŪA rektorius (1934-1940 m.).

Mirė 1943 01 19 Jakutijoje.

1912-1915 m. studijavo Peterburgo universitete. 1917-1920 m. buvo Marijampolės „Žiburio“ gimnazijos mokytojas. 1924 m. baigė Berlyno Frydricho Vilhelmo universitetą, kur studijavo filosofijos fakulteto gamtos skyriuje. 1925 m. pradėjo dirbti Žemės ūkio akademijoje, buvo Botanikos katedros vedėjas. 1934-1940 m. – rektorius. 1927 m. V. Vilkaičiui suteiktas profesoriaus vardas. Augalų apsaugos stoties Dotnuvoje įkūrėjas ir vadovas (1927-39). 1941 m. buvo represuotas ir ištremtas į Sibirą.

Akademinė veikla: Tyrinėjo ir paskelbė mokslinių darbų apie javų, runkelių, linų, vaismedžių ir uogakrūmių ligas. Tokio pobūdžio darbai Lietuvoje buvo vieni pirmųjų ir jie sudarė pagrindą vėlesniems tų augalų ligų tyrinėjimams Lietuvoje. Taip pat paskelbė darbų iš žemės ūkio fitopatologijos ir parazitinės mikologijos. Rašė apie botanikos dėstymą vidurinėse mokyklose, išvertė ir parašė vadovėlių mokykloms.

1935 m. inicijavo pirmuosius Lietuvoje geobotaninius pelkių tyrimus ir su kitais LŽŪA mokslininkais tyrė  Kamanų (Akmenės vls.), vėliau – Šepetos (Kupiškio vls.) aukštapelkės.

Atminimo įamžinimas: Vinco Vilkaičio vardas 1989 m. įamžintas paminkle Lietuvos agronomams-tremtiniams, Akademijos parke.

1935 m. jam reikalaujant, buvo pakeista Žemės ūkio akademijos leidžiamo „Metraščio“ struktūra. Per metus pradėti leisti du ŽŪA teminiai mokslo darbų sąsiuviniai. Savo tyrimus apie dvyninius dumblius jis apibendrino ir išspausdino monografijoje, kuri Žemės ūkio akademiją išgarsino Europoje. V. Vilkaitis taip pat paskelbė nemažai darbų augalų apsaugos klausimais.

Iš vokiečių k. išvertė Otto Schmeil „Augalų anatomija ir fiziologija“, „Botanikos vadovėlis: plikasėkliai, bežiedžiai ir svetimųjų šalių augalai (1924); drauge su kitais parašė „Sodininkystės vadovėlį ūkininkams“  (1934; 2-oji laida – 1942 m.); „Žiedas“ (1917), „Apie rudųjų rudžių, puccinia dispersa erikss, žiemojimą“ (1935), „Apie sausai beicuotų kviečių apsikrėtimą kietąja kvietikūle iš dirvos“ (1934), „Ar kūlėti kviečiai labiau nurūdiją ?“(1931), „Varpinių javų ligos ir gadintojai“ (drauge su S. Mastauskiu; 1929), „Augalų apsauga“ (drauge su S. Mastauskiu, 1930), „Augalų ligos“ (1935),“ Javų ligos ; Cukrinių runkelių ligos = The experiments with the diseases of cereals and sugar bee“ (1936), „Kai kurie peronosporaceae šeimynos atstovai, surinkti Lietuvoje 1927 m.“ (1928), „Kaip turėtų eiti botanikos mokymas aukštesniojoje mūsų mokykloje“ (1929), „Pseudoperonospora humuli (miyabe et takah) wils., nauja apynių liga Lietuvoje“ (1929), „Kalkingas mėlynojo akmenėlio skystimas: [apie preparatą kovai su augalų kenkėjais]“ (1930), „Kietosios kviečių kūlės : [kovos būdai su kviečių ligomis]“ (1930), „Mūsų naudingųjų augalų ligos ir kenkėjai: (tekstas spalvotiems paveikslams paaiškinti)“ (1931,) „Kūryba : Žemės ūkio akademijos profesoriaus Vinco Vilkaičio kūryba“ (1998), daugiatomio veikalo „Žemės ūkio vadovas“ (T. 1: Bendroji žemdirbystė, 1930, 2-ji laida – 1935), monografijų „Kamanos“ (1937) ir „Šepeta“ (1940) vienas autorių.

Šaltiniai: Motuzas, A. Profesorius Vincas Vilkaitis. Vilnius, 1991, 127 p.; Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. 25, Vilnius, 2014, p. 174.; Žemės ūkio enciklopedija. T. 3, Vilnius, 2007, p. 743.