Kūrybiniai darbai

Kūrybiniai darbai

Kūrybinio rašymo konkursas „Namų ir atminties kertėse snaudžiančios istorijos“

Minėdama Aukštaitijos metus ir prisijungdama prie Lietuvių kalbos dienų iniciatyvos, Kėdainių rajono savivaldybės Mikalojaus Daukšos viešoji biblioteka 2023 m. vasario 18–balandžio 6 d. organizavo kūrybinio rašymo konkursą „Namų ir atminties kertėse snaudžiančios istorijos“.

Skelbiame konkurso nuostatus atitinkančius dalyvių darbus.

Konkurso „Namų ir atminties kertėse snaudžiančios istorijos“ nuostatai

TIKSLAI 

  • Skatinti jaunimą ir suaugusiuosius domėtis gimtojo Kėdainių krašto istorija, papročiais, tradicijomis, žmonėmis ir vietomis, materialiojo paveldo objektais, sąryšį su šeimos, giminės, kaimo, miestelio praeitimi turinčiais daiktais.
  • Skatinti tiek kėdainiečių, tiek Lietuvoje ar užsienyje gyvenančių kraštiečių literatūrinę saviraišką.
  • Skatinti asmens ir vietos tapatybės paieškas per kūrybą; gaivinti, įprasminti ir saugoti kultūrinę atmintį.
  • Paminėti LR Seimo paskelbtus Aukštaitijos metus.
  • Prisijungti prie Lietuvių kalbos dienų iniciatyvos.

KONKURSAS VYKDOMAS

  • 2023 m. vasario 18 – balandžio 6 d.
  • Darbai pristatomi iki balandžio 6 d. (imtinai).
  • Pateiktus darbus iki 2023 m. balandžio 21 d. įvertins konkursinių darbų vertinimo komisija, patvirtinta Kėdainių rajono savivaldybės Mikalojaus Daukšos viešosios bibliotekos direktorės įsakymu.  
    • Konkurso rezultatai bus paskelbti bibliotekos internetinėje svetainėje ir socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje bei bus apdovanoti nugalėtojai, užėmę I-III vietas. Jų bei kitų konkurso nuostatus atitinkančių dalyvių tekstai bus publikuoti bibliotekos internetinėje svetainėje.
    • Konkurso apdovanojimai ir geriausių kūrinių skaitymai numatyti 2023 m. balandžio pabaigoje, minint Nacionalinę Lietuvos bibliotekų savaitę.

 

KONKURSO TVARKA

  • Dalyvauti konkurse kviečiami moksleiviai nuo 15 m. amžiaus, jaunimas, suaugusieji, Kėdainių rajone ir kitur gyvenantys žmonės, kuriems šis kraštas siejasi su vaikystės ar kito gyvenimo tarpsnio prisiminimais, šeimos ar darbo istorija. Konkurse negali dalyvauti Kėdainių rajono savivaldybės Mikalojaus Daukšos bibliotekos darbuotojai.
  • Kūriniai siunčiami elektroninio pašto adresu kultura.krvb@gmail.com arba paštu, adresu Kėdainių rajono savivaldybės M. Daukšos viešoji biblioteka, Didžiosios Rinkos a. 5, Kėdainiai. Laiško pavadinimas – „Kūrybinis konkursas“.
  • Darbe turi būti nurodyta: autoriaus vardas ir pavardė, amžius, gyvenamoji vieta, telefono numeris, elektroninis paštas, teikiamo kūrinio žanras.
  • Nepilnamečiai dalyviai turi nurodyti ir atsakingo suaugusio asmens (tėvų ar globėjų, rengusio mokytojo – jei aktualu) vardą ir pavardę, telefono numerį ir el. pašto adresą.
  • Konkurso organizatoriai pasilieka teisę viešinti konkursui atsiųstus darbus su autoriaus vardu. Autorius sutinka su šiomis sąlygomis dalyvaudamas konkurse (pateikdamas darbą ir duomenis apie save).

DARBŲ VERTINIMAS IR APDOVANOJIMAS

  • Vertinant darbus bus atsižvelgiama į kūrybišką temos atskleidimą, temos originalumą, meistriškumą ir meninę vertę, kalbos gramatinį taisyklingumą.
  • Konkurso nugalėtojais taps vertinimo komisijos išrinkti darbų autoriai.
  • Visiems konkurso dalyviams bus įteiktos padėkos, o geriausių darbų autoriai (užėmę I-III vietas) bus apdovanoti.
  • Konkurso sąlygų neatitinkantys ar plagijuoti darbai nebus vertinami. 

REIKALAVIMAI DARBAMS

Žanrai

  • Poezija (eilėraštis).
  • Siauros apimties proza (apybraiža, apsakymas, novelė).

TEMATIKA

  • Laisvai interpretuojama tema „Namų ir atminties kertėse snaudžiančios istorijos”. Kūrinyje gali būti aprašyti Kėdainių krašte esančios vietovės žymūs ir paprasti žmonės, pastatai, daiktai, objektai, kurie autorių įkvėpė domėtis šeimos ar vietovės praeitimi, papročiais, tradicijomis, gyvenimo būdu. Tai gali būti gimtosios sodybos elementai, buities daiktai, senieji ūkio padargai, šeimos relikvijos, senų fotografijų albumas; gimtojo kaimo kryžkelėje ar kapinaitėse stovintis kryžius, pastato griuvėsiai – viskas, kas žadina atmintį, jaudina vaizduotę, prisideda prie asmens tapatybės formavimo ir stiprinimo.

Formatas

  • Teksto apimtis iki 1 500 žodžių.
  • Darbas pristatomas tekstiniame dokumente (doc, docx), el. formatu arba laišku.

Konkursą organizuoja Kėdainių rajono savivaldybės Mikalojaus Daukšos viešoji biblioteka (Didžiosios Rinkos a. 5, Kėdainiai).

Informacija teikiama el. paštu kultūra.krvb@gmail.com, tel. +370 689 74 601.



Kasdienybė

miniatiūra

Apkabinu ąžuolą, valgau iš molinio dubens, dėviu lininį audinį, grožiuosi medine klumpe , pasipuošusia gintaro akele, kramsnoju duonos žiauberę, kvepiančią ajerais, skaitau M. Mažvydo „Katekizmo prastus žodžius“, akimis glostau jūros bangas. Visa tai yra čia, mano namuose, mano Lietuvoje.   

                                                                                                        2023 m. balandžio 27 d.

Gerbiami organizatoriai,

Buvo labai malonu dalyvauti kūrybinio rašymo konkurse „Namų ir atminties kertėse snaudžiančios istorijos“. Vėl teko prisiliesti ir pagarsinti asmenybes, kurias minėjau savo kukliame kūrybiniame darbe. Džiaugiuosi, kad organizuojate tokio pobūdžio konkursus. Jie dovanoja daug širdies šilumos, neleidžia žlugdyti taip mums visiems brangios kultūros.

Iš visos širdies dėkoju už kvietimą į renginį. Dėl patirtos kojos traumos negalėsiu dalyvauti renginyje, bet širdimi būsiu su Jumis!

Niekada nenutolstančios stiprybės, šviesios kasdienybės, neišsenkančių idėjų ir prasmingų veiklų, kurios būtų mielos visiems!

  

                                                                                                 Pagarbiai

Reda Kiselytė,

Rokiškio Juozo Tumo- Vaižganto gimnazijos bibliotekininkė



Konkurso nugalėtojų darbai
I-oji vieta
 
Mano skrynelės lobiai
 
Antanida Likšienė
 
Turiu tokią skrynelę. Į ją sudėjau lobius, kurie yra brangūs mano širdžiai ir turi išliekamają vertę. Ar jie bus brangūs ir mano vaikams ar anūkams? Nežinau, gal sudegins, kai manęs nebebus. O gal ir ne, jei žinos, ką reiškė tie daikteliai mūsų giminės žmonėms.
 
Todėl ir rašau. Bus atsiminimas dokumentuotas.
 
  1. Senos skaros skiautė.
 
            Tokias skaras visi atsimena. Jos buvo didelės, languotos, austos su vilna, ilgais kutais. Tą skarą parsivežėme iš Sibiro, ją ir pirko Sibire. Į tą skarą vyniojo mano brolį, kai nešė į pirtį dar kūdikėlį, o naujagimio kambaryje užšaldavo vanduo per naktį. Ja apsigaubdavo žiemą mama, nes šaltis siekdavo 40 laipsnių, o tekdavo eiti į tvartelį karvytės ir kiaulaitės pašerti, atsivežti šieno ir malkų, atsinešti vandens iš Sisimo upės. Apgaubdavo ja ir mane, kai eidavau su vaikais rogutėmis nuo kalno nusileisti. Aprišdavo galvą, o skara šiltai apgaubdavo kūną, per liemenį surišdavo dirželiu.  Ir šilta, ir jauku.
            Šia skara apsirišusi mano mama Anelė Danylienė ėjo į savo brolio vestuves Daursko miestelyje. Brolis Bronius grįžo iš lagerio, dar turėjo priteistus 5 metus tremties. Įsidarbino Daurske, rajono centre, išvyko ten gyventi su savo mama, o mes gyvenome Sachaline, maždaug už 40 km. Jau buvome gavę dokumentus išvykti į Lietuvą, o mamos brolis turėjo likti vienas. Ir jam pasisekė, nes surado merginą Elžbietą, kuri sutiko tekėti ir pasilikti su vyru dar ilgiems 5 metams, nes ir jos tėvai jau krovė lagaminus važiuoti namo. Iškėlė vestuves. Kvietė mano tėvus ir jų artimiausius kaimynus. Išėjo keturiese auštant. Buvo šalta diena, bet speigo nebuvo. Kelias bent kiek pravažinėtas, tačiau prinešta sniego. Brido ir brido per tą sniegą, o kelias  ilgas. Ėmė temti, tolumoje pasirodė Daursko žiburiai. Jau netoli, apsidžiaugė keliauninkai. Ir vėl ėjo, klampojo, sušilę, sukaitę, pavargę…
            O Bronius su mama laukė. Sutemo, svečių kaip nėra, taip nėra. Jau ir vidurnaktis.
-       Nebeateis, - nusiminė labiausiai, - einam miegoti, mama,- atsiduso Bronius ir užgesino šviesą.
O keliauninkai ėjo, klampojo, skubėjo į tą laukiantį žiburėlį lange. Jis vis artyn ir artyn, bet tik taip atrodė. Dar vis toli…
Ir štai, kai buvo nebe taip toli, žiburėlis užgeso.
-       Nebesulaukė,- atsiduso mama ir pasitaisė tą gerąją šiltą skarą. – Bet mes pasibelsime,- ir vėl visi paspartino žingsnį. Eiti darėsi vis sunkiau, nuovargis lenkė prie žemės, o ir šaltis  ėmė rodyti nagus.
 
Ir štai kelio pabaiga: mylimų artimųjų namai. Pabeldė į langą. Žiburys plykstelėjo tuoj pat, - dar nemiegojo.
-       Dabar bus tikros vestuvės,- šypsojosi jaunavedys Bronius, apkabinęs ilgai lauktus svečius.
Mama nupurtė snieguotą skarą ir padžiovė pradžiūti. Šita skara šildys ją ir po dienos, kai reikės klampoti atgal. Laukė visos dienos kelionė apipustytu keliu per taigą, tačiau širdyje bus šilta: pasiliekantis brolis sukūrė šeimą, o jie jau rengiasi kelionei į Lietuvą.
 
            Lietuvoje skara tarnavo mūsų šeimai toliau. Galų gale ji buvo tiesiog šiltas užklotas ant kojų, kai tėvai priguldavo pailsėti. Per daugelį metų skara susidėvėjo, išbluko spalvos, ji buvo tiesiog sena skara tėvų namuose, primenanti tiek daug ir skaudžių, ir džiugių akimirkų, o gal tiesiog liudijanti tą ilgą ilgą kelionę per Sibiro taigą, per speigą ir sniegą, per didelį vargą iki išsvajotos ir mylimos Lietuvos.
 
  1. Padynėlė
 
            Tai paprasta molinė puodynėlė. Nedidelė, bent kiek pajuodusi nuo senumo, kažkaip dvelkianti senove. O ji turi ilgą istoriją.
            Kažkada mano babytė amžiną jai atilsį Salomėja Danylienė joje laikė taukus. Tai buvo įprasta kaime. Taukai negenda ir tvarkingai atrodo. Tą taukų puodynėlę babytė atidavė sunkiai besiverčiančiai šeimai. Tai buvo vokiečių okupacijos metu, jie dar gyveno Pašumeryje.
Istorija ilga ir skausminga. Danylus, taip pat ir Salomėją, ištrėmė į Sibirą. Ten pasimirė ir Salomėja, ir jos vyras Petras. Į Lietuvą sugrįžo Albinas ir Bronius Danylai su šeimomis po ilgų 11 metų tremties.
            Ir štai vieną dieną pas mano mamą Anelę atėjo moteris, nešina puodynėle. Ji ir papasakojo šią istoriją
 
-       Atiduodu padynėlą,- sakė ji. – Taukus seniai suvalgėme, o padynėlą saugojau, kad galėčiau atiduoti.
 
            Atmintis ir gerumas yra ne visada paprastai išreiškiami. Ta puodynėlė yra žmogaus dvasios taurumo ženklas, gerumo ir pasidalinimo simbolis.
 
  1. Trispalvė.
 
            Mano skrynelėje jos dvi: viena didelė, tinkama rišti prie koto, kita mažytė, jai tinka pieštukas vietoj koto.
 
            Vėliavų istorija ne tokia ilga, jos mena tik 1988 metus.
 
         Tų metų Sąjūdžio idėjos mūsų giminėje palietė visų gyvenimus. Sugrįžo viltis matyti Lietuvą laisvą, atsirado tikėjimas, kad tremties, lagerių kančios ir mirtys turėjo prasmę.
 
            Reikėjo vėliavos jausmams išreikšti ir įprasminti. Bet iš kur ją paimti, juk niekas trispalvių nepardavinėjo.
 
            Suskato giminės moterys ieškoti trijų spalvų šilkinio audinio. Legaliu, o gal ir ne, būdu tetos Antanina ir Sofija iš Panevėžio gavo pamušalinio audinio. Pasidalino ir su mumis. Pasiuvau vėliavą, ji puošė mūsų namus keletą metų.
            O vėliau man jos pagailo. Jau buvo galima nusipirkti trispalvę. Siūtąją įdėjau į dėželę. Tegul ji būna  mūsų giminės meilės Lietuvai prisiminimas.
            Pasiuvau ir tą mažytę vėliavėlę su pieštuku vietoje koto. Ją mano vaikai nešdavosi į mokyklą, kai vykdavo renginiai Lietuvai pagerbti. Kažkuris iš jų ištepė vėliavėlę rašalu.
            Taip jaukiai ir vaikiškai atrodo maža trispavė vėliavėlė, su pieštuku vietoje koto ir rašalo dėme, mano vaikų ir Lietuvos vaikystei prisiminti.
 


 

II-oji vieta 

Senos siuvamosios mašinos pasakojimas 

Zita Stašinskienė

 

Kiekvienas senas daiktas gieda, pasakoja. Klausydamasis jo, gali visą romaną parašyti. (Tėvas Stanislovas)

 

Pirmiausia noriu prisistatyti. Būtų gerai, jei įmintumėte apie mane mįslę: „Esu geležinė, su kojomis, su galva, širdimi. Bėgu marga pieva ir sustoju, bet tik tada, kai ne pati to noriu, o kiti.“

Manau, ne taip sunku atspėti. Esu kojinė siuvimo mašina. Turiu ne tik jautrią geležinę širdį, bet ir puikią geležinę atmintį. Ką mačiau ir girdėjau, viską dėjau į širdį ir kietą galvą. Tad prašau tikėti tuo, ką papasakosiu, ir atleisti, jei tarškėsiu, kaip buvau pratusi.

Kaip rodo iškalta mano metrika, gimiau 1951 metais Rusijos Podolsko M. Kalinino mechanizacijos gamykloje, kur nuo 1902 metų vokiečių kompanijos SINGER savininkai pradėjo gaminti siuvimo mašinas, nes buvo didžiulė mūsų paklausa visame pasaulyje, Rusijoje – irgi. Kas išmano, sako, kad iki 1960-ųjų ten buvo gaminamos aukščiausios kokybės rankinės siuvimo mašinos.

Kaip supratote, jau pradėjau aštuntą dešimtį. Bet nesu visiškai netinkama, nors jau lygiai 30 metų nieko neveikiu, tik ilsiuosi erdvaus namo laiptinėje. Esu čia nuo tada, kai nustojo plakti mano Šeimininkės širdis. O Ji iki paskutinės savo gyvenimo akimirkos siuvo, nes buvo, kaip kažkada jaunystėje, visiems pati geriausia siuvėja.

Žinoma, jei geras meistras mane trupučiuką pagydytų, gal tarnaučiau Jos dukrai, pas kurią dabar būnu. Bet ji tebeturi Mamos dovanotą suomišką mašiną. Taigi tik užimu vietą jos namuose, nors ji niekada to nepasako, retsykiais nuvalo nuo manęs dulkes ir pagarbiai mane vadina šeimos relikvija, pridurdama, kad nusipelniau paminklo už viso gyvenimo nuopelnus. Mat, buvau šeimai pragyvenimo šaltinis ir rengiau aplinkinių kaimų žmones, nes jiems nebuvo paprasta nusipirkti gatavų drabužių, ypač pokario metais. O aš jai nuoširdžiai dėkoju, kad nebuvau išmesta į sąvartyną ar atiduota į metalo supirktuvę, kaip atsitiko daugeliui mano seserų, kai tapo nereikalingos.

Savo Šeimininkei buvau didžiausia svajonė. Ji taip troško manęs, buvo tokia atkakli ir ryžtinga, kad su nepaprastu kruopštumu sau ir kitiems pradžioje siuvo rankomis, kad tik sutaupytų pinigų mane įsigyti. Manau, kad tai buvo nemaži pinigai ir kad mane atgabeno iš Kauno, kur buvome reklamuojamos ir arčiausiai pasiekiamos Kėdainių krašto žmonėms.

Vis dėlto mano ištakų reikėtų ieškoti Amerikoje, XIX amžiaus pirmoje pusėje. 1845 metais išradėjas Elias Howe‘as pristatė siuvimo mašiną ir adatą su kiauryme apačioje. Paradoksalu, bet pirmųjų siuvimo mašinų niekas nenorėjo pirkti, nes buvo penkiskart našesnės už rankų darbą (!). O pasigavęs šią idėją ir dar galbūt kažką patobulinęs vokiečių išradėjas, verslininkas ir netgi aktorius Isaacas Meritas Singeris jau 1851 metais savo vardu užpatentavo siuvimo mašiną SINGER. Ir jo mašina sulaukė didelio populiarumo.

 

O dabar prašau įminti antrą mįslę: „Linų šaly pirmyn atgal upe plaukia garlaiviukas, rūksta mažas kaminiukas, o už jo nė vienos bangelės.“

Tai yra sunkus senovinis lygintuvas, pakeitęs dar senesnį medinį daiktą – grumdynę – skalbinių grumdomąją rumbuotą lentą. Ir jis kaip eksponatas stovi ant mano staliuko, palaiko man draugystę ir primena tuos pačius senus laikus.

Kiek džiaugsmo suteikiau jaunai mamai ir jos mažoms trims dukrytėms, kurios augo ir netrukus tapo padėjėjomis: apmėtydavo siūles, atsargiai lygindavo siuvinius tuo senoviniu lygintuvu. Namuose visada turėjo būti medžio anglių, kad prireikus jų įdėtum į lygintuvą ir uždegęs pūstum, kol lygintuvas įkais. Jos net dabar prisimena, kaip nuo pūtimo ir garo net galvelės apsvaigdavo. Bet buvo šventas reikalas padėti Mamai tokiame svarbiame darbe. Tuo tarpu su grumdyne buvo paprasčiau. Prieš tai susuki ant kočėlo skalbinius ir grumdai ant plataus stalo, o dar geriau – ant švarių grindų. Bet reikėjo įgūdžių, kitaip skalbiniai išsivynioja, viskas „išsilaksto“. Tai irgi buvo mergaičių darbas. Beje, jos padėdavo mamai visuose buities ir ūkio darbuose, kaip ir visi to meto vaikai.

 

Ilgais žiemos vakarais mano Šeimininkė, užmigdžiusi dukrytes, siūdavo prie žibalinės lempos. Ir gražiausia lopšinė prieš miegą joms būdavo mano monotoniškas tarškėjimas.

Darbų netrūko, užsakymų daugėjo. Kad galėčiau greičiau siūti, „įsigijau“ vokiškas SINGER kojas. Jas pritvirtino Šeimininkas ir dar pagamino medinį staliuką su stalčiuku. Nuo to laiko pradėjau vadintis kojine mašina.

Dabar mano dienos slenka monotoniškai ir be naudos. O kokia stipri, nepamainoma ir galinga buvau ilgus metus. Kaip ir mano Šeimininkė, taip ir aš visko gyvenime mačiau, patyriau daug iššūkių. Buvau nepaprastai paprasta ir stebėtinai nekaprizinga: nereikėjo manęs perjunginėti, keisti adatų ar kojelių. Be kaprizų siuvau ir ploniausią kaproną, ir storiausią vilną ar milą. Juk siuvimo mašina turi teikti bendravimo džiaugsmą. Tokia tat buvo mano nuostata.

Kaip ir visais laikais, kiekviename kaime kažkas gimsta, kažkas numiršta ar tuokiasi. Tad visiems gyvenimo atvejams reikia siuvėjos. Kiek mudvi su Šeimininke pasiuvome kūdikių kraitelių, vystyklų ir net vystymo juostų! Beje, vystyklas ir juosta ne tas pats. Kūdikis būdavo kelis kartus juosta susukamas nuo krūtinės, rankyčių iki kojyčių. Manyta, kad vaikelis ne tik bus ramesnis, bet ir užaugs tiesus. Dar prisimenu, kaip siūdavo čiužinius, vatines ir pūkines antklodes, pagalves. Į čiužinius prikimšdavo ruginių šiaudų, o šiaudus keisdavo kasmet. Dabar jau kai kas pripažįsta, kad taip gulėti sveika.

Paaugę vaikai pradėdavo lankyti mokyklą. Mergaitėms buvo privalomos vienodos uniformos. Ir kas pasakys, pagal kokią formulę Siuvėja apskaičiuodavo kiekvienai sijonuko klosčių gylį ir tarpus, bet klostės būdavo nepriekaištingos. Ne tik moterys, vaikai, bet ir vyrai buvo Jos klientai. Juk jiems taip pat reikėjo kelnių, kostiumų, marškinių, kepurių... Bet neatsimenu, kad Šeimininkei kas nors atneštų taisyti suplyšusius drabužius. Ko gero, iš pagarbos siuvėjai moterys nesikreipdavo į Ją ir pačios taisydavo rankomis. Beje, merginas ir vaikus Ji pamokydavo, kaip reikia drabužį teisingai apsirengti ir nusirengti, kaip jį sulankstyti. Už atvirumą, mokėjimą bendrauti ir įtikti visi Ją mylėjo ir gerbė.

Vieną dieną per savaitę aš ilsėdavausi. Mano Šeimininkė sekmadieniais nesiūdavo. Sakydavo, kad šventadienį dirbi ne sau, o velniui.

Oi, iki šiol gerai prisimenu ypatingą siuvinį, apie kokį iki tol nebuvau net girdėjusi ir kokio niekada daugiau neteko siūti. Kartą pas Šeimininkę atėjo vyriausia kaimo moteris nešina apatinių kelnaičių pavyzdžiu. Tos kelnaitės buvo keistos: su juosmeniu ir dviem juostomis, kuriomis persijuosus šlaunis ir sėdmenis nereikėdavo kelnaičių nusimauti net „prispyrus reikalui“. Čia tai bent!

Mudvi su Šeimininke siuvome ir vestuvines sukneles! Pamenu, kaip tekėjo vidurinioji Jos dukra. Prieš jungtuves jaunavedžiai gavo paskyrą apsipirkti Kėdainių universalinėje parduotuvėje. Bet ten nebuvo nei kostiumų, nei suknelių. Gulėjo vienintelis balto krimplino rietimas. Galima buvo ieškoti gatavų „iš rankų“ ar didmiesčiuose. Bet jaunavedžiai daug nesvarstė: suknelę pasiūs mama.

Šeimininkas irgi buvo geras meistras, kaip jau minėjau. Gamino viską: duris, langus, stalus, kėdes, spintas ir net karstus. Kaime mirus žmogui mūsų namuose visi darbai būdavo atidedami į šoną – Šeimininkas darydavo karstą, o Šeimininkė siūdavo įkapes. Beje, Ji pati sau įkapes siuvo net du kartus. Mat, pirmąsias teko „padovanoti“ jaunesnei seseriai, kuri iškeliavo labai netikėtai.

Vis kalbu kalbu, o svarbiausio dar nepaminėjau. Mano Šeimininkė gimė sunkiais tarpukario metais, o kitąmet sukaks šimtas metų nuo Jos gimimo. Nors labai norėjo mokytis, Ji buvo baigusi tik pradinę mokyklą. Tėvai nusprendė Ją dar visiškai vaiką išleisti tarnauti pas svetimus žmones, kur patyrė daug vargo ir neteisybės.

Tik vienus ūkininkus prisimindavo su pagarba. Būtent jie kartą pasikvietė senuką siuvėją „aprengti šeimyną“. Tada jaunutė Ji ir užsidegė noru išmokti siūti. Kai tarnai po sunkių darbų eidavo gulti, Ji vakarais iš siuvėjo mokėsi jo amato. Gerai, kad šeimininkai nedraudė ir kad paties siuvėjo būta gero žmogaus. Manau, jis nešykštėjo patarimų, atskleidė siuvimo esmę ir paslaptis. Galbūt Ji jam gerokai pagelbėdavo jo darbuose. Tat štai kokius „vakarinius siuvimo kursus“ užteko „baigti“ mano Šeimininkei. O siuvo profesionaliai: nuo žmogaus „nuimdavo mierą“, kreida ant audinio nubraižydavo detales ir drabužį sukirpdavo. Pati pasidarydavo ir popierinių brėžinių. Man atrodo, suknelės buvo gražios, o moterys visos ir visais laikais mėgo puoštis. Tai byloja jų nuotraukos.

Vieną dieną sulaukiau siurprizo – ant mano stalelio atsirado žurnalas ,,Banga“. Sužinojau, kad 1954 metais įkurti pirmieji mados namai Vilniuje beveik po dešimties metų pradėjo leisti pirmąjį lietuvišką madų žurnalą, o dar vėliau atsirado galimybė jį prenumeruoti. Taigi ir į mūsų kaimą atėjo mada! Beje, Siuvėja buvo žingeidi, apsiskaičiusi, pati pirko knygas, spaudą, skaitė ir bibliotekoje, bet visam tam aukojo miegą.

Gaila, kad neišliko nė vieno „Bangos“ egzemplioriaus. Gal Šeimininkė kažkam padovanojo, gal jų atsisakė, kai kėlėsi į naujus namus Vilainiuose...

Geras buvo mūsų tandemas. Daug pasiuvome per neilgą Šeimininkės gyvenimą, skirtą ne sau, o šeimai ir svetimiems. Neminėsiu, kaip atrodė kaimo buitis be patogumų, be elektros, kiek reikėjo dirbti, nes nieko nebuvo gatavo; kaip reikėjo pasiekti artimiausią bažnyčią, rajono centrą, turgų, parduotuvę ar gydytoją susirgus pačiai ar vaikams. Kaip po to viskas ėjo geryn, tik ne sveikata (ir mano taip pat). Kaip vis dažniau Šeimininkei teko gulėti ligoninėje, kol vienąkart iš ten nebegrįžo. Tai būtų iš tikrųjų visas romanas.

Mano Šeimininkė po visų darbų jau trisdešimt metų ilsisi gimtojo Lipliūnų kaimo kapinaitėse šalia vyro ir vyriausios dukters, o aš vis stoviu erdvaus namo laiptinėje ir viską prisimenu, nes tos praleistos valandos, tas laikas tebėra mano atmintyje, o tai svarbiausia.

 

Senos siuvamosios mašinos pasakojimą išklausė ir užrašė Zita Stašinskienė, vidurinioji siuvėjos dukra

  

Autorės asm. archyvo nuotraukos

 01 Siuvimo mašina. 2023 m., Paobelys

02 Senovinis lygintuvas. 2023 m., Paobelys

03 Senoji grumdynė neišliko. Nauja pirkta kaip dailės kūrinys. 2023 m., Paobelys

04 Ženklas ant mašinos kojų: ,,The Singer Manfg. Co. Trade Mark“

05 Siuvėjos dukterys (iš kairės) Matilda, Jovita ir Zita aprengtos mamos siūtais drabužiais

06 Siuvėja Juzefa Žebrauskienė (dešinėje) ir jos vyriausia sesuo Regina per 1962-ųjų Velykas. Abiejų suknelės siūtos Juzefos.

 




III-ioji vieta

 

Rima Atkucevičienė

 

*************

 

Tie kambariai, kuriuose žiemai užmiega

Plaštakės ir boružės, bus tušti artumos...

Užaugę, palikom vaikystės sapnus

Ir grindų plyšyje įkritusią monetą

Su tarybiniu herbu ir skačiumi dvidešimt,

Naiviai tikėdami ją ištraukt, 

Kada nors...

Dabar pinigai jau ne tie,

Bet monetos - auksinė vertė,

Tiek kainavo saldainis Josvainių žydiškoj karčemoj,

Kuri dabar nugabenta į Rumšiškes.

Baltos ir aukštos seno namo durys

Slėpė mane su broliu,

Kai pro rakto skylutę žiūrėdavom

Ir klausydavom kaip šnibžda tėvai

Ir tetulės,

Jie turėjo tiek daug paslapčių,

Net nuo savęs pačių...

Už sienos, kaimynė ratelį vis mynė ir dainavo

Lenkiškas dainas,

Virė virtinius su varške ir pelėtrūnu, 

Gardesnių jau nebus...

 Pelėtrūnas man buvo egzotiškas žodis

 Kaip dabar – falafeliai.

Ji sakė, kad šiame name buvo špitolė

Ir meldėsi lenkiškai, uoliai,

Kad dvasios nebelstų ir neskraidytų naktim.

Mes nebijojom dvasių, tik vėjo,

Kuris ėjo skardiniu stogu

Ir kamanių, kurių būdavo daug, 

Kai liepos žydėjo prie bažnyčios. 

Ji buvo čia pat, už namo langų ir kamanės,

 Nuo gausmo varpų , skrido į veidus,mums bėgiojant. 

Mediniai, pilki (reiks nudažyt geltonai, kalbėjo tėvai) namai,

Mums buvo geltoni nuo saulės...

Vis dar prisimenu, kaip juos griovė.

Kam reikalinga sena špitolė , kurios sienose

Gyvena dvasios ir kirvarpos.

Sapnuose mano namai tušti ir didingi,

Žiemą čia miega boružės ir plaštakės,

O pro atvirus langus sninga, sninga, sninga...

 



 

III-ioji vieta

Dar kartą po Anciškio balas...

Prisiminimų esė

Rimantė Šilkaitienė

Gimtosios sodybos vietoje ant akmens tupi metalinė antytė. Norėjau, kad čia būtų antis.  Gal todėl, jog vaikystėje girdėdavau sakant kaimo pavadinimą  kilus galbūt nuo ančių, perėjusių čia murksojusiose balose. Ir kaimą vietiniai vadino Ančiškiais, kol nusistovėjo dabartinis – Anciškis.  Tas senasis kaimo pavadinimas – Ančiškiai – buvo užrašytas lentelėje, ilgą laiką buvus pritvirtintai ant mūsų namo sienos beveik toje pačioje vietoje, kur dabar jau tik atminimo akmuo.

 Mūsų namas tarsi atstojo kaimo riboženklį. Pastatytas jis buvo apie XIX a. vidurį, pradėjus aplink bažnyčią formuotis miesteliui. Buvo tai karčiama, „atsistojusi“ priešais bažnyčią esančios aikštės gale, taip tą aikštę įrėmindama, o ši pasidalijusi pusiau, dviem keliais pro abu namo šonus bėgo tolyn...

Ta antytė... Na, ne todėl, kad tikrai tikėčiau tokiu vietovardžio kilmės aiškinimu, o dėl to, kad antis, balų paukštis, primena, jog čia būta daug vandens. Ir ne kokia plati upė tekėjo, ne ežeras telkšojo, o plytėjo klampios balos, kuriose, kaip ir priklausė, turėjo velniai veistis ir, aišku, savo velniškus darbus dirbti. Kalbėdavo, kad vakarais žiburėliai pelkėje vaikščiodavę ar žiemą tamsoje per užšalusią pelkę važiuojančius iš kelio kažkas išvesdavęs.

Apie panašų įvykį Anciškyje pasakoja ir Leonas Potockis[1]. Pradeda jis, pristatydamas skaitytojui patį kaimelį. Sako, kad lėkštame, pelkėtame užkampyje iš tolo vos gali įžvelgti mažą kaimiūkštį, o kai siauru žagarais išklotu keliuku jį privažiuoji, skaitai ant stulpelio pritvirtintą iškabą: „Anczyszki miesteczko dworow try“ (Ančiškiai – trijų dvarų, gal labiau tikėtina – kiemų, miestelis). Čia ir medinė bažnytėlė su palinkusia varpine, klebonija ir, be abejo, karčiama, į kurią kiekvieną sekmadienį po Šventų Mišių parapijiečiai užsukdavo kas arbata, o kas ir kuo stipresniu pasišildyti. Taigi vieną vėlyvo rudens sekmadienį karčiamoje gerokai prisivaišinusi porelė namo taip ir negrįžo – išklydę iš kelio nuskendo akivare, kaimiečių vadintame Velnio akimi.

 Aš tų klampiųjų balų jau nemačiau – jos jau buvo apsausintos. Bet iki didžiojo melioracijos projekto septintojo dešimtmečio viduryje, kuris visiškai pakeitė kraštovaizdžio veidą,  čia dar tvyrojo pelkių dvasia. Dar buvo gyvi pasakojimai, kaip žiemą didesni kaimo berniukai savo pačių padirbtomis medinėmis pačiūžomis per ilgąją pertrauką suspėdavo nučiuožti užšalusia bala iki Ramygalos ir grįžti atgal, kaip pavasarį pelkės upeliais į pievas suplūsdavo neršti lydekos, o vakarais nendryne baubdavo baubliai, ir ne tik jie – balose gagendavo, čirkšdavo, mekendavo daugybė vandens paukščių: tilvikų, ančių, perkūno oželių, ...kaip vasarą arklių traukiamomis rogėmis iš šlapios lankos ant kelio suvilkdavo šienaujamą žolę, o paskui veždavo į namus džiovinti, ar kaip kartą viena neatsargi grėbėja įsmuko į akivarą, gerai, kad kitos padėjo išsikapanoti...

 To vandens dar buvo pilna mano vaikystė. Vakariniu kaimo pakraščiu tekėjo Linkava, o jos užliejama pieva su tirštais, šaltmėčiuotais vakaro rūkais pasiekdavo kaimo sodybas. Patį kaimą raižė, jau dabar sunku pasakyti, gal upeliukai, gal žmonių iškastos pratakos, kad vanduo nubėgtų į Linkavą. O pati upė lėtai atitekėdavo iš šiaurės vakariniame Juodžių miško krašte esančios Uslajos pelkės. Ir Linkavos atkarpa, tekanti pro Anciškį, kartu su pelkėtomis lankomis vietinių taip pat vadinta Uslojumi. Į Uslojų nešė vandenis keletas upelių: iš Laukagalio pelkės šiaurinio pakraščio prasidedantis Orojus, iki XIX amžiaus, kol dar nebuvo Anciškio parapijos, buvęs riba tarp Pagirių ir Ramygalos parapijų, iš Vaiškonių miško atitekantis Ratlankstis, o nuo Žižmių gražiai vinguriuodamas – Žiežmojus, tada vadintas Žižmojumi. XVIII amžiuje jo vandenis buvo „įdarbinę“ Pauslajo palivarko (vėliau čia susikūrė Dvariškių kaimas) savininkai Panevėžio vienuoliai pijorai – užtvenktas Žiežmojus suko jų vandens malūną. [2]

Dar vienas upelis – Duburė, ištekantis iš Paliūnės, vinguriavo šiauriniu kaimo pakraščiu. Tas upelis man visada atrodė kažkoks ypatingas, mat, turėjo šaltiniuotus krantus, o mes, vaikai, radę šaltinėlį, rieškutėmis semdavome ir gerdavome šaltą, gaivų jo vandenį. Tačiau labiausiai įsiminė tie vėlyvi vasaros vakarai, kai po alsaus, dulkino šienovežio, jau saulei leidžiantis, mama sakydavo: „Eime į Duburę maudytis.“ Ir mes, kaip kokios laumės, apsigobusios jau nusidriekusiais rūkais, per rasomis nusidabruotą pievą brisdavome prie to nediduko upelio atsigaivinti jo krištoliniu ir pakrantės žolėmis kvepiančiu vandeniu.

Labiausiai kaimas „pasisotindavo“ vandens pavasariais ir rudenimis. Vos tik imdavo tirpti sniegas, visos kaimo pratakos būdavo sklidinos vandens, pažliugdavo gatvės, o nuo aikštės pakalnėn pro mūsų namą gurgėdavo polaidžio upeliai kartu su mūsų padirbtais laiveliais. Vėliau – tai reiškė tikrą pavasarį – užlietos pievos iki pat kaimo sodybų apsipildavo purienomis, pakelės blindės ir karklai aplipdavo kačiukais. Iki šiol prisimenu vieną gražiausių gimtinės peizažų: didžiulis žilvitis, palinkęs, įmerkęs sprogstančias šakas į bala virtusią, didžiulę geltonų purienų pievą... Ir vėliau čia netrūko traškiakočių drėgnų vietų augalų: Uslojuje virš vandens supdavosi geltonžiedės lūgnės, pievose imdavo kyščioti savo žvakes gegūnės, o šlapiame, kimsėtame beržynėlyje smulkių, baltų žiedų kekelėmis pražysdavo puplaiškiai, kurių visapusiška gydomąja galia tikėjo močiutė ir vesdavosi mane rinkti jų lapų. 

Rudenį per vasarą pradžiūvę laukai vėl pašlapdavo, vėl patvindavo upeliai ir grioviai, ir jau be aulinių batų negalėjai bristi išmaknota kaimo gatve. Vėl vandeny paskęsdavo pievos ir, jei anksti be sniego užšaldavo, jos mums virsdavo ledo arena. Ledas būdavo skaidrus, tai, sukritę ant pilvų, bandydavome pro jį, it stiklą, įžiūrėti po ledu žaliuojančią žolę ir kurdavome visokias istorijas apie tą „poledinį“ pasaulį.

Dabar į tą vaikystės „vandenų pasaulį“ žvelgiu, aišku, vaiko akimis, nes tada vaikams jis buvo tarsi vandens parkas, tik pramogas siūlė pati gamta. O kaimo žmonėms užmirkstantys laukai, pievos, šlapi, išmalti keliai nebuvo didelis džiaugsmas. Suprantama, jog melioracija buvo būtina paversti viksvėtas balas kultūrinėmis pievomis, našiais laukais. Tad septintame dešimtmetyje praėjusi didžiosios melioracijos, upelių kanalizacijos banga sausino, tiesino, reguliavo, kultūrino... Kanalizuotos ir ištiesintos upelių vagos virto grioviais, sutraukiančiais vandens perteklių, pievos tapo turtingos kultūrinės žolės, bet nė nepastebėjome, kada nustojo žydėti purienos, gegūnės, kada nutilo vandens paukščių balsai... Kartu su besikeičiančiu kraštovaizdžiu nyko apylinkės kaimai, užleisdami vietą platiems arimams, o kaimų pavadinimai jau nebežinomi daugeliui dabartinių gyventojų. Kaip ir negirdėti vandenvardžiai, žemių vardai: Uslojus, Duburė, Paduburė, Balokšniai, Pabaliai, Paliūnė, Pabrastys, Raistas, Užbala, – liudijantys čia buvus balotą kraštą...

Todėl ir tupi išėjusių namų vietoje balų antytė. Žvelgia ji į tą pusę, kur kažkada geltonavo purienų pieva, iš kur atslinkdavo drėgni, rūkuoti vakarai, o dabar ten, it tos pelkės liepsnelės, klaidžioja mano prisiminimai...


[1] Leonas Potockis (1799-1864) – Lenkijos karalystės pėstininkų generolo Stanislovo Potockio sūnus, memuaristas ir rašytojas, 1831 m. sukilimo dalyvis. Jo duktė Jadvyga buvo ištekėjusi už Pavermenio dvarininko Simono Brunovo. Apie Anciškį: L. Potockis,  „Bonaventura z Kochanova „Pamietniki Pana Kamertona przez L.P.“, Poznan, 1869, czesc III, rozdial II. Diabel, p. 86

 

[2]Vilniaus kanauninkas Kristupas Bialozaras 1727 m. savo žemes Pauslajyje padovanojo vienuoliams pijorams, kad Pauslajo palivarko ūkio pajamos paremtų jų švietėjišką veiklą Panevėžyje.

 





Poezija

Ina Vyšniauskė

 

1372-ieji, Kėdainiai

Po plačiašakiu ąžuolu

ištiesęs pailsusias  kojas

(stovykla jau sumigus)

sėdi žygio išvargintas

 metraštininkas –

dar nevalia jam ilsėtis.

Čirškia žiogai

Aukštoje žolėje

nenurimdami,

O žolė – lyg giria

neįžengiama...

Rodos, net ji

kelią  bando užstoti...

Riteriai miega,

Tik Heinrichas blaškosi,

 Bet žaizda nebaisi-

išgyvens...

Jo ranka suvirpėjo,

pamačius to vaiko akis –

tokias panašias į sūnaus

 Ir kerštas užklupo...

Bet

kam neskirta gyventi –

jau mirė...

Tiek kaimų praeita,

Keistai jie vadinami...

Plunksną pamirko

Vienuolis –

„1372-ieji,

pastovas prie Babynės...“

Ant aukšto kalno

Ant aukšto kalno –

Mūrai bažnyčios,

O po tuo kalnu

 Senoliai guli.

Pro tą bažnyčią

 Upelis teka

 Su kranto karklais

Iš lėto šneka .

Kiek jis regėjo-

Nesuskaičiuoja..

laukuos senolės 

Rugius  nupjovė,

Pavėsy guldė

 Vaikelį mažą,

Prie veido glaudė

Meilę ir rūpestį...

O kartais nešė

Pušinį karstą

Į aukštą kalną,

 Į gilų dangų..

Erškėtis skleidė

Žiedą didžiulį.

Į širdį mažą

Sielvartas gulė..

Bet kėlė kardą

kadais senoliai,

Bet supo lopšį

Pramotės jaunos...

Jau šitiek amžių

Jau šitiek amžių

Nešasi Nevėžis

Godas, raudas

Ir linksmą juoką.

Jau šitiek amžių

Kelias pilkas

Nusiveda

Ir parveda visus..

Sugrįžta Česlovas

Į Isos slėnį.

Sugrįžta žmonės

Iš turgaus, bažnyčios,

 Maximos...

Sugrįžta kartais

Ir iš Anglijų

Ispanijų..

Iš praradimų, atradimų,

Ir gyvena-

Sodina bulves,

Obelis ir liepas,

Paglosto vaikui galvą

Ir,sustoję

 ant Nevėžio kranto,

Žiūri,

Kaip žalios bangos

Nešasi

Neaukštą dangų..

 


Jonas Stankevičius          

 

Eilės Kėdainiams

           Gintaro terpė.

             Lauko-laiko lašeliai.

         .   Vardai lietuvių.

                 ***                                 

 

Žemė tvani

Tvanuoti krantai

Kėdainiai,

Kaip kad verkiantis krantas

Kavarskas.

O tvane  kaip tvane

Visa grimzta   į dugną,

Paskui namiškius

Iškeliauja  namai.

Paskui prasmenganti dvarą

Smenga dvariškiai

Ir kai nieko nelieka

Išlieka vardai, tik vardai

Tada  pamatai,

        

Kaip senobinio šarvo skrynion

Įpuolęs:  tik semk, gintarų gintarai

O juose reginių reginiai

Vardų peizažų bedugnė.

      

Kas vardas  taip vaizdas  čionai

Esti  toks priešbuvęs... priešestinis,

Palaikis  gintare amžinai 

Sakytum Birštonas  pristinus

Visą laiką pirmykščias.

Manding,  nedaug  vėlesnių priežasčių

Pasikeist beturėjęs.

 

Kėdainiai

Karoliai vienvardiniai

Dauniškiu, Dainiais, Dunojais

Tvynomis Dvinomis, Donais

Vidujai įpuošti  gintarai.

Ilgai toli  nešioti,

Kažikur ir kažkada

Ir kažikiek  pamestinai.

Kiba sunarstyti pavyktų  

Idant kaip auksas sau splendėtų

Kalbos puikiajam  vėriny?

Kydonija, Makedonija, Kedonia ,

Sinus Kodanus,  Gdynė, Gaidine, Gdanskas

Kajdanava, Kajdan  Kojdan ar vėl  Kejdan- Kopenhaga čekiškai.

Dar  Kadena  toli  Okinavoje.,  tai vis Kėdainiai

Vis vandenų tvanieji krantai.

 

Ištvinsta būna.                                                

Plaukia skęsta  namai.

Pragaištingi vaizdai.

Va iš Kretos salos

Tilto  pamatai mūriniai   .

Neatlaiko sraumens Rema Keritis jėgos

Upė juos verste nuverčia.

Gal ne veltui dar senais

Karaliaus Kydno laikais

Upė Keritis  turėjo vardą  Jardanas,  

O miestas   vadinos    Kydonija -

Šiandien  tai Chanija.

       

O kitiems Kėdainiams sekės  gal prasčiau

Ne, ne dėl  to, kad savęs  tenai aš nemačiau

Žinau,  mūrai,  gatvės ir žmonės  išliko

Bet senųjų vardų nei ženklo  nelikę.

Vieni   čia netolies pasdarė Dzeržinskiu,

O kiti su  dakų ar   trakų

Bei  Romos legiono monumentais 

Jau geras tūkstantis metų

Kai pervardinti į Sibiu...

            

Bet ten  *Bau kur  ant kranto

Pavasarį  sužysta

Puošniu žiedu  Cidonija  

Senus laukus, laikus sapnuodama. 

Ar vėjuj sušlamėdama

Vis miesto vardą  seną

Kiduni gal Kidoni ji 

Sušlamina.

          

      

        *Seniai seniai senoj šaly

           Gyveno  laimės  deivės:

           Lāma, Lūma ir kitokios  laumės,

           O tarpe jų geroji  deivė Bau,

          Bet apie tai tik  kitąsyk  daugiau.

 

 

Celestina Rimavičienė


Eini vis išdidi

Dosnesnio nieko nerandu

Už mano žemę mano Lietuva.

Už tavo grožį jūrų, ežerų,

Už šaltinėlius, upių sietuvą

Tau ačiū, čia gyvent man davei.

Už rankos pasiėmusi vedei

Rodei grožį galiūnų ąžuolų.

Kasas supynei svyrančių beržų.

Bujoja girios, ūžauja miškai.

Tu visada su manimi buvai

Kai degė žemė, lyg motina verkei,

Nes žuvo tavo mylimi vaikai.

Aplinkui smilko vien tik pelenai,

O tu ir šiandien su manimi likai

Eini vis išdidi nesugniuždyta.

Kiek daug stiprybės turi šalie.

Mažytė, džiugini visus savo jėga

O Lietuva, šalie brangiausia iš visų

Aš kito tokio krašto nežinau,

Kur smilgos lenkia galvas pakely,

Jūra javų banguoja tau, Tėvyne, mūs brangi.




Kristina Juškė


Išbudintas atsiminimas

Alpės! Lyg ir Alpės!

Koks – nekuklumas,

Prisilietimas prie tikrovės apgaulingas.

Cukraus pudros patalu dengtos,

Baltos viršūnės iš tolo boluoja.

Kalnų artumas

Po truputį tolsta,

Išgalvota Šveicarija

Nugula minčių uoste.

Jautiesi apgautas?

Nuviltu žvilgsniu,

Pasaka, palydėta į dangų –

Minaretas, Osmanų galią menantis.

O gal, palikimas beribės meilės?

Viršūnėj,

Mėnulio dugne neužmirštas supas:

Tu – mano pilnatis!

Tu – mano meile liepsnojantis ginklas!

Tu – mano laiptai į dangų.

Aš - tavo tiltas namo.

 

Tušti langai,

Ilgesiu aprasoję.

Tylios Paberžės muziejaus erdvės,

„Saugotuvės“, alsuojančios gyvastį.

Virpančiu balsu:

„Mea Culpa! Esu kaltas!“

Prie kapo, lyg pro angą,

Kraujanti žaizda lėtai,

Pulsuojančiai užsitraukia.

Neištariu nė žodžio,

Tyliu,

Nebetveriu savy,

Jaučiu kaip kūnas glemba.

Palaima.

Paguosta siela, pas visų tėvą.

Vienuolis kapucinas – Tėvas Stanislovas.

Modzetė, perjuosta virve.

Likimas nelėmė

Sutikti man.

Kitų atsiminimai gyvi.

Numirus būti palydėtam:

„Amžinąjį atilsį...“ – tars kiekvienam.

Kitiems tai nepatiko, ne.

Mintyse barė.

Ausyse skamba:

„Bedievius laidoja su Dievu!“

Tikėjimas neatpažįsta pykčio,

Didžiausiam nusikaltėliui nereikia rykštės.

Gyvam ar mirusiam

Laiptais į dangų meile kelias grįstas, nes

Meilė nesibaigia niekada.

 

Kiekvienai vėlei – atskiras puodas,

Atskiras lopšys, dainuojantis lopšinę guodžiančią.

Lyg gongų skambesio pripildyta.

Gal kada nors suprasi,

Atrasi Dievą, vaikštantį incognito...

Camino Lituano.

Dabar tylu,

O vėjo palytėti

Variniai puodai sielas supa.

Kaip nepavargsta?

Niekad nenutyla.

Viltis nedyla.

Niekaip nesudyla...

 

Jaukus senamiestis,

Turistai turgaus aikštėj geria Kapučino kavą,

Žvilgsniu Alpių viršūnėse palydi paukščių būrį.

Visus užbūrė cukraus pudros patalas birus,

Ir

Mėnulio pilnatis į Dotnuvėlės pusę tekanti.

Kažkas trumpam užsnūdęs,

Atsiminė mylėti.

Kažkas tiesiog ramybės trokšta...

Incognito.



Laisvutė Razvadauskienė


Kėdainiai!

Esi didingas mano miestas,

bei garsią praeitį turi.

Tavo istorija – garsi, prasminga,

didžiuojasi ir gerbia nuoširdžiai visi.

Nebylūs paminklai, nuo amžių garsūs,

ir karo mūšio nutilę aidai.

Sumušę priešus piktus bei klastingus,

lietuvių čia narsūs, vieningi kariai.

Nusidriekęs vingiais ir toliais melsvais,

liūliuoja plačiai tamsusis Nevėžis.

Į jį įsirėžusi savo mėliais meiliais

susijungia sraunioji mūs Šušvė.

Kėdainių mieste, esi toks išskirtinis,

didingas vardas niekad nepražus.

Žmonių ryžtu, kaskart prisikėlimu iš pelenų,

mūsų širdyse visuomet liksi ypatingas!



Aušra Kuusienė


Pavasarinė freska (Kėdainiams)

Šiandieną nutariau nupiešti pavasarinę freską.
Įsitaisysiu jau primirštam senamiesčio kampe,
Suradusi dar tuščią ir murziną nuo amžių sieną
Ant suolo atbrailos prisėdusi suderinsiu spalvas. 

Labiausiai šiandien trokštu ryškesnių spalvų
Dangus mėlynių tonusu pūkuotais kamuoliais
Ryškiai žalioj pakrantėj sraunios Nevėžio upės
Sutūpęs gulbių pulkas baltumo grožiu šviečia.

Pro stogo skverną pakibina saulutės spindulys
Įkvėpti prašantis gaivaus pavasariško dvelksmo
Ankstyvas rytas, šypsena šilta praeivis labinasi 
Nors man ir nepažįstamas, jis galvą žilą linkteli.

Dar tolėliau mojuoja liepų šakos nuogai pilkos 
Vaistingus pumpurus sukrautus tuoj išskleis,
Pakrančių žali toliai dabinasi purienų kilimais 
Sodybos puošiasi pirmais žagarvyšnių žiedais.

Už pagrindinio kelio pievelėje varnėnas striksi,
Raibumas plunksnų žvilga perlamutrine spalva
Vėjas akimirksniu sumaišo pilką dulkių debesį 
Nesvetimas jų skonis užaugusiai prie vieškelio.

Susimąstau, žvilgsnis užstringa ties bažnyčia
Jos atvaizdas slėnio terasoje apjuosia kalną 
Įamžintas istorijos – seniausiu miesto pastatu 
Bokšto varpų garsai, rytojumi tikėjimą gražina.

Pėsčiųjų tiltas, vedantis per upę arčiau centro 
Rotušės aikštė kiekvieną svetingai pasitinka-
Šį rytmetį pirmi atskrido karveliniai paukščiai
Jie šeimininkais jaučiasi, trupinėliu dalinasi. 

Begalę mato ir aprėpia mažos žmogaus akys
Visų iškilusių per valandą vaizdų nesutalpinsi
Vienus išliesi freskoje, kitus atminimu paliksi
Svarbiausia gyvastimi tikėti, dabartimi dalintis.

Staiga jausmus perskrodžia sirenos kauksmas,
Šiurpu perbėga jausmas pagalbos skubantis. 
Išeidama sau padėkoju už galimybę suteiktą 
Pasigrožėti, ilgesiu nupiešiant miestą gimtąjį.



Ramutė Bechterova


Mano upės (Kėdainiams)

Mano upės teka 

Vingiais keturiais. 

Kur aukštaičių šnekos, 

Pievos vyturiais.

 

Įšsiliejus Smilga, 

Vejas Obelis,

Dotnuvėlės ilgis, - 

Upės, sesės trys

 

Į Nevėžio žiotis

Suteka lėtai. 

Kur grįžtu bėgiotis, 

Ievos kur baltai

 

Į vaikystę mano

Įrėžė kvapus. 

Mano dienos mena

Plaukiančius laivus.


Obelėle mano, obelis

 

Nutekėjo lietūs debesų gausoj

Upėn numylėton paryčių blausoj. 

Obelėle mano, mano Obelis,

Tavo srovę gena vėjeliu pietys. 

 

Pušinukė valtis supas bangele, 

Tavo žiotys skeltos suka siaudele. 

Kuprium susijungę du siauri krantai

Ten kur vėjai rungės. Palaikai šventai

 

Nubraidytas pievas ir žiemos pusnis. 

Čia ir baltos ievos,- kekės alpulys. 

Obelėle mano, mano Obelis, 

Tošele graudenas suktas pakalvys.




Irma Kaselienė

Namai...
 

Praėjau sodybą… beržai… koks grožis… šiek tiek apsnūdę… į lapų gelsvumą brandą susidėję… tokie tikri ir paprasti… vis drąsiau ir drąsiau pasiduoda vėjo glamonėms - tegul išrengia, kad visiškai nuogi įsisuptų į rūkų maršką… kad būtų išmylėti… ramu… ateina jis - tas įkvėpimo ir iškvėpimo metas… ir tik tiek… ir tiek daug… beržui… man… tau… nepajuntam, kaip tampam vienis… įkvėpt… iškvėpt… pailsim?.. kad būtume…

***


Širdis nebeišlaukia...
Ji šoka iš krūtinės, gula prie slenksčio ir ramiai atsidūsta... NAMAI...
Ji žiūri mūsų langų akimis, glosto tinginiaujančią katę ir įsiklauso į apsnūdusio medžio pokalbį su krantus pametusia upe... NAMAI...
Čia yra JIS...
Čia mano DUKRŲ žaislai ir knygos...
Čia mūsų ŠUO...
Čia JŪS VISI: jau buvę arba dar užsuksiantys...
LABAS...
KAIP LAIKOTĖS?..
MYLIU...

***

 

Mano laukas,
Mano pievos,
Mano upė,
Mano ievos,
Mano TU - erdvėj... minty...

Tavo rankos,
Tavo kvapas,
Tavo lūpos,
Tavo akys,
Tavo AŠ - dienoj... nakty...

Mūsų medis,
Mūsų vaikas,
Mūsų alkis,
Mūsų saikas
Fėjų ir dievų lemty...
 

***

 

Aš pareisiu į savo NAMUS,
Tiktai durys ten bus užrakintos...
Aprūdijęs raktelis grubus,
Ant vinies šalia jų pakabintas.

Aš PAREISIU į savo namus...
Gal ne šiandien, rytoj gal pareisiu,
Nors tavęs tuo metu ten nebus,-
Bet ir tą nebuvimą atleisiu...

Nes ir tu man atleidai tada,
Kai rudens rūkuose paklydau...
Tik dėl to į namus visada
Sugrįžtu... Ir dabar sugrįžau...

Jau tiesiu aš link rakto rankas,
Nors tamsu, bet matau širdimi,
Kad prie durų jau laukia kažkas,
Tą kažką vadinu TAVIMI...

MES pareisim į MŪSŲ namus,
Nesvarbu, bus ruduo ar žiema...
Mes pareisim kartu... Mes ABU!
Visada... visada... visada...
***

Kai snaudžia šakose apgirtusios varnos,
O žvaigždės linguoja danguj kaip liktarnos,
Nelieka ribų tarp manęs ir pasaulio,
Tas pats juk,  ar kūnas, ar siela, ar saulė...

Nelieka odos - su erdve susilieju,
O kraujas - su upėm, o mintys - su vėju...
Aš saulė - su saule, su jūra – banga…
Esu namuose - tokia prabanga...



Arvydas Vyšniauskas


Obelis ir sūris (še tau, kad nori)


Še tau, kad nori.

Būna gi taip,

Net negalvoji,

O imi – padarai.

Kalba ir žodžiai - labai įdomu.

Kai pagalvoji, kur čia esu.

Šėkas ar šakės?

Šatra ar šienas?

Paraštės būtų raudonos...

Ką jau kalbėti apie ausis...

Čia juk Šėta.

Karaimų čia būta.

Šventa čia vieta.

Obelis tyliai teka, vinguriuoja.

Graži ta gamta...

Prisiminiau ir sūrį!

Tokia štai Šėta.



Genovaitė Gustytė

 

rūkas pakibęs
ant Miesto varpinės
sielų valykla
karoliukais byra
ant sklandančių
susigėdusių lapų
ant žmonių galvų
saulė atsargiai džiovina
ir talpina
atgal į mūsų kūnus

apkabinu
ir geriu tą rūką
nesuprantančiom akim
blaivėju
nuo paslėpto
ir rūpesčiais perpildyto
pasaulio

saujom
semiu tuštumą
ir metu Anapus

atodūsiais atkartoja

išsitiesus Miesto varpinė

laikas plūsta gatve

išsigandus veja

pasišiaušia

skelbia rudenį

Miesto varpinė

glosto rūku

ir švelniai apklosto

 

***

kai išsisklaidys iš miesto rūkas

kur mes paslėpsim savo nuodėmes

kuo mes pridengsim nuogumą savo

kur mes padžiausim neišskalbtas savo

mintis

kur išskalausim savo įsitikinimus

kuo mes pagirdysim savo pasitikėjimą

kuo atgaivinsim išdžiūvusią sielą

kaip įžiūrėsim savo laikinumą



Milda Verkauskienė

Tėviškė


Pasiilgusi žalių laukų,

Stipriai nuo asfalto atsispyrus,

Pasprunku nuo blokinių namų

Ir nuo mirgančių reklaminių vitrinų.


Nutupiu pačiam aš lauko vidury.

Čia Kupsčiai, už miško Pernarava.

Kur po ąžuolu kapai - Griniai.

Nepirkta, neatiduota, bet taip sava.


Vieškelis dulkėtais kamuoliais

Bėga per duodes link Žostautų.

Palei mišką ganosi arkliai,

O prie kluono kaugės užsilikusių

šiaudų.


Ir sukuos į dešinę, į kairę,

Šiltas vėjas bėga per lankas.

Bebrai užtvanką upelyje pastatė,

Pasilenkusi panardinu rankas.


Įkvepiu giliai kiek tik galiu.

Šitaip nekvepia joks kitas kraštas.

Ir takelis link geltonų avilių -

Nieks neatkartos jo rašto.



Nijolė Sujetova

Tėvo Stanislovo kelias


Tūkstančiai klausėsi jo pamokslų
Minios plūdo su juo susitikt
Stebuklingą jo balsą išgirsti
Pamatyt gilų žvilgsnį akių.

Nesitaupė, savęs negailėjo
Jis norėjo padėti visiems
Juk jis gimė ne jam, kad tarnautų
Juk jis gimė tarnauti kitiems.

Ir už tai jį vis trėmė ir baudė
Vis norėjo atskirt nuo žmonių
O jis vandeniu švęstu mus girdė
Meilę savo dalijo visiems su kaupu.

Kryžių nešė jis sunkiai ir kantriai
Per daug metų pavargo pečiai
Išsilaisvino sielai nurimus
O bažnyčioj suskambo varpai.

P.S. Tėvas Stanislovas atgulė Paberžėj
Prie tako, kurį pats numynė
Parapijiečiai jam pastatė kryžių
Ir trim mazgais tą kryžių apipynė.

Milda Verkauskienė

Tėviškė

Pasiilgusi žalių laukų,

Stipriai nuo asfalto atsispyrus,

Pasprunku nuo blokinių namų

Ir nuo mirgančių reklaminių vitrinų.

 

Nutupiu pačiam aš lauko vidury.

Čia Kupsčiai, už miško Pernarava.

Kur po ąžuolu kapai – Griniai.

Nepirkta, neatiduota, bet taip sava.

 

Vieškelis dulkėtais kamuoliais

Bėga per duobes link Žostautų.

Palei mišką ganosi arkliai,

O prie kluono kaugės užsilikusių

šiaudų.

 

Ir sukuos į dešinę, į kairę,

Šiltas vėjas bėga per lankas.

Bebrai užtvanką upelyje pastatė,

Pasilenkusi panardinu rankas.

 

Įkvepiu giliai kiek tik galiu.

Šitaip nekvepia joks kitas kraštas.

Ir takelis link geltonų avilių –

Nieks neatkartos jo rašto.

Proza
Juozas Paukštelis. Apybraiža
 
Kristina Petraitienė
 
Viena iškiliausių XIX a. pb. – XX a. lietuvių literatūros istoriją kūrusių ir tautinį identitetą formavusių asmenybių – gerai žinomas ir visuomenėje gerbiamas rašytojas, vertėjas, prozininkas, dramaturgas Juozas Paukštelis. Nors J. Paukštelis gimė Pakruojo rajone, tačiau didžiąją dalį suaugusiojo gyvenimo praleido Kėdainių krašte. Kėdainiai J. Paukštelį sužavėjo nuostabia gamta, miškų gražumu, banguojančiu Nevėžiu. Be to, Kėdainiuose J. Paukštelis, būdamas nepasiturinčiu studentu, turėjo galimybę dirbti bei mokytis. Taip ir atvyko Juozas į Kėdainius, kur daugelį metų gyveno, kūrė šeimą, statė namus, augino vaikus, dirbo pedagoginį darbą ir sėkmingai vadovavo Kėdainių gimnazijai. Iš šalies galėtų atrodyti, kad J. Paukštelis buvo niekuo neypatingas, iš aplinkinių neišsiskiriantis, kasdieniuose rūpesčiuose paskendęs, žemišką darbą dirbantis ir savo gyvenimo istoriją kuriantis vyriokas. Visgi žvelgiant giliau galima pastebėti, jog šis gimtinę itin mylėjęs, lietuvišką žodį ir krikščioniškąsias tradicijas puoselėjęs žmogus savo vidumi buvo kiek kitoks: pasižymėjo giliai įsišaknijusiu patriotiškumu, jautrumu, tvirta morale, stipriai išreikštomis vertybėmis, dideliu dvasingumu, neapsakoma pagarba gimtinei ir jos praeities palikimui. Būtent šias būdo savybes J. Paukštelis siekė perteikti savo kūrinių veikėjuose, tokiu būdu prisidedant prie lietuvių tautos tapatumo formavimo, tautinio identiteto stiprinimo, meilės tėvynei ir savo šaknims skatinimo.
Kaip buvo minėta, J. Paukštelio gyvenimui ir kūrybinei veiklai didelę reikšmę turėjo Kėdainiai. Kėdainiuose skleidėsi J. Paukštelio, kaip rašytojo, talentas, šiame mieste jis parašė beveik visus žinomesnius savo kūrinius, čia plunksną vedžiojo rašydamas apsakymus, romanus ir dramas. Dėl to Kėdainiai laikomi antrąja J. Paukštelio gimtine. Ne paslaptis, kad šis žymus žmogus labai mylėjo savo šalį, o jo meilė gimtajam kraštui neapsiribojo Kėdainiais, ji driekėsi nepalikdama nuošalyje net mažiausio Lietuvos kaimelio, labiausiai nutolusio vienkiemio. Tą puikiai atspindi rašytojo literatūrinis palikimas ir originaliuose kūriniuose nugulusios snaudžiančios kaimo istorijos, kurios net ir šiomis dienomis susilaukia nemenko visuomenės dėmesio. 
Tikriausiai ne kiekvienam lietuvių literatūros skaitovui žinomas faktas, jog oficiali Juozo Paukštelio pavardė buvusi Ptašinskas, bet kaip žmogus, itin mylėjęs Lietuvą, Juozas savo pavardę susilietuvino ir tapo Paukšteliu. Tai dar kartą įrodo, kokia stipri ir begalinė gali būti žmogaus meilė tėvynei, tik apmaudu, kad tuo gali pasigirti tik maža dalis šių dienų Lietuvos visuomenės atstovų. Paukštelio pseudonimu žinomas, iš provincijos kilęs savitas kūrėjas pasakojo meile senajam kaimui persmelktas istorijas – Paukštelio vardu šis praeito šimtmečio rašytojas išliko ir savo skaitytojų atminties kertėse. 
J. Paukštelis save suvokė kaip kaimo rašytoją, todėl kūriniuose atspindėjo to meto kaimo gyvenimą, paprastų žmonių kasdienybę, išgyvenimus, gvildeno realizmu paremtus Lietuvos provincijoje vykstančius įvykius, sprendė kaime egzistuojančias socialines problemas, poetizavo paprasto, nesugadinto kaimo žmogaus dvasinį pasaulį. J. Paukštelio raštuose kaimo žmogus vaizduotas kaip susiduriantis su įvairiais sunkumais, tačiau tokios asmens savybės kaip gebėjimas užmegzti bei palaikyti gerus tarpusavio santykius, puikybės nebuvimas, supratingumas, empatija nuolatos gelbėjo kebliose situacijose, padėjo jas deramai spręsti. Gaila, kad šiuolaikinėje visuomenėje minėti būdo bruožai baigia išsisklaidyti tarsi rytinis pavasario rūkas. Tikriausiai jei šiandieniniame pažangos, inovacijų ir nuolatinio tobulėjimo prisotintame pasaulyje gebėtume ne tik savo reikmėms pajungti progreso teikiamas galimybes, bet tuo pat metu nepasididžiuotume sugrįžti laikmečiu atgal, pamatytume, kad mūsų vargus ir kančias sukuria bei visuomenę nelaiminga daro ne finansų stoka ar bloga valstybės valdžia, o mes patys, pamynę lietuviškumą, krikščioniškąsias vertybes, moralės ir etikos normas, užmiršę savo tautinį tapatumą, kultūrinį protėvių palikimą, nebežinantys, kas esame, kur link einame, ko iš gyvenimo norime. Šioje tamsoje ir nežinioje daugelis klaidžioja dalį, kiti – visą gyvenimą, kol galiausiai taip ir baigia dienas besiblaškydami savo pačių kuriamos, tačiau iki galo neišbaigtos egzistencinės istorijos vingiuose.
Skirtingas kaimo žmonių istorijas savo tekstuose originaliai perteikė ir žymus lietuvių rašytojas J. Paukštelis. Šiuo atveju verta panagrinėti vieną reikšmingiausių ir geriausiai žinomų J. Paukštelio kūrinių – romaną „Kaimynai“, kuris buvo sukurtas Kėdainiuose. Minėtame romane autorius gvildeno moralines ir socialines savo laikmečio aktualijas, atspindėjo senojo kaimo ir moderniojo miesto kultūrų sandūrą, pateikė teigiamas ir neigiamas įžvalgas apie šių kultūrų susidūrimo daromą poveikį žmogui, visuomenei, asmens tapatumo formavimuisi, tautinio, moralinio, etinio identiteto vystymuisi. Žvelgiant iš vienos perspektyvos, į Lietuvos kaimą besiskverbianti miesto kultūra „Kaimynuose“ vertinama kaip pozityvi, atnešanti naujovių, skatinanti pažangą ir progresą, žadinanti kaimo kultūrinį gyvenimą. Visgi žiūrint iš kito požiūrio taško, miesto kultūra Lietuvos kaimui J. Paukštelio romane suvokiama kaip ydinga, propaguojanti nedorą ir krikščioniškajai tradicijai prieštaraujantį gyvenimo būdą: modernėjant pasauliui į kaimą pradeda skverbtis miestietiškos mados, žmonės atitolsta nuo gamtos, tėviškės, ima gimtinės nemėgti, nenori į savo kraštą sugrįžti, užmiršta savo tėvus, vengia jiems padėti. Lietuvos provincijoje plintant miestietiškam gyvenimo būdui vis dažniau susiduriama su ilgus metus moraliai nepriimtinomis ir netgi nusikaltimu kaime laikytomis elgesio apraiškomis, tokiomis kaip paleistuvystė, svetimavimas, išdavystė, skyrybos, gyvenimas su partneriu nesusituokus, lytinių ligų šeimoje plitimas, nepageidaujami nėštumai, manipuliacijos, rūpinimasis tik savimi, godumas, tinginystė, neatsakingumas, dvasinis skurdas.
Kaime įsigalint miesto kultūrai vis dažniau nusigręžiama nuo asmens ir tautos tapatumo pagrindą sudarančių visuomenės pamatinių vertybių, krikščioniškosios ir bendražmogiškosios moralės bei etiško elgesio normų. Kaimo bendruomenėje vis retesniu svečiu tampa tyra meilė, santuoka, sąžiningumas, ištikimybė, nuoširdumas, pagarba, tikėjimas, dorovė, bendrystė, jautrumas, žmogiškas artumas, gailestingumas, empatija, darbštumas, dvasingumas. Provincijoje daugėja amoralaus elgesio atvejų, didėja socialinė nelygybė, mažėja socialinis teisingumas. Kaimiškose vietovėse dar labiau įsitvirtinant miestietiškam gyvenimo būdui Lietuvos provincijoje vyksta dorovinis nuosmukis, paminami pamatiniai moraliniai principai, nepaisoma etinės savo poelgių vertės. Labiausiai gaila to, kad įsivyraujant iki tol daugeliui kaimiečių nematytoms ir negirdėtoms miestietiškoms nuodėmėms vis daugiau žmonių vienaip ar kitaip susiduria su nemoralaus gyvenimo pasekmėmis – nuo to neapsaugoti net patys dorybingiausieji kaimo gyventojai. Šios priežastys lemia, jog kaimas ritasi žemyn, žlunga moraliai, susiduria su išnykimo grėsme.
Galima teigti, kad minėtos J. Paukštelio romane „Kaimynai“ netiesiogiai pristatomos įžvalgos glaudžiai susijusios su šių dienų Lietuvoje vykstančiais įvykiais. Tėvynės kaimai jau nebe tokie kaip prieš gerą šimtmetį: namai ištuštėję, belikusi vos viena kita gyvenama sodyba, kurių daugumos šeimininkai – pensinio amžiaus asmenys. Šiuolaikinis jaunimas savo gyvenimo su kaimu nesieja, provincijoje nemato ateities perspektyvų, tad vos baigę pagrindinius mokslus skuba krautis lagaminus ir vyksta laimės ieškoti į didmiestį arba apskritai iškeliauja į svečią šalį. Susikūrę naują gyvenimą jie netrukus užmiršta savo gimtąsias šaknis ir tik kartkartėmis aplanko kaime likusius senus tėvus. Ir dėl to nejaučia nei gėdos, nei sąžinės graužaties, nes yra pamiršę gimtojo krašto ilgesį; čia modernių vertybių sklaida jau atlikusi savo vaidmenį, sutrypusi žmogaus dvasingumą, meilę, moralę, tautinį identitetą, suformavusi naujamadišką asmens tapatumą, įdiegusi madingu laikomą pasaulio suvokimą. Dėl to ką tik buvę provincialais, ne taip daug gyvenimo matę jaunuoliai greitai pasivadina miestiečiais ir su džiugesiu perima visus miesto siūlomus nusidėjimus. Ir nors gimtuosiuose namuose tėvų buvo mokomi priešingai, jie džiaugiasi, kad pavyko peržengti nubrėžtas dorovės ribas ir su trenksmu įžengti į naują pasaulį, kuriame gali pradėti kurti modernią savo gyvenimo istoriją. Tik ar ilgainiui ši istorija taps kam nors įdomi? Ar šiandien padaryti gyvenimo pasirinkimai lygiai taip pat džiugins vėlesniame amžiuje? Parodys tik laikas...
 Nenumaldomoje laiko tėkmėje, kintančių vertybių ir vis smarkiau įsisiūbuojančio dvasinio skurdo fone tiek anksčiau, tiek dabar išryškėja menkstantis žmogaus tautinio ir kultūrinio identiteto suvokimas, pradeda stipriau klibėti protėvių kurti, puoselėti ir iš kartos į kartą perduodami socialiniai bei politiniai valstybingumo pagrindai, kuriama tautos istorija. Kuo toliau, tuo labiau atitolstama nuo Dievo, gamtos, dvasingumo, o pagarba ir pasišventimas protėvių palikimui apskritai baigia išnykti. Naivu tikėtis, kad modernėjant pasauliui dar kada nors sugrįš romane „Kaimynai“ J. Paukštelio poetiškai piešto ir aukštinto doro, jautraus, tikinčio, moralaus kaimo žmogaus istorijos motyvas. Kitaip ir negali būti, nes keičiantis laikmečiui, kinta vertybės, tačiau esminiai asmens tapatybę formuojantys principai išlieka tie patys. Todėl nepaisant modernizacijos ir pažangos labai svarbu skatinti kiekvieno meilę tėvynei, nuo mažų dienų ugdyti ir stiprinti lietuviškumą, kelti dvasingumą, užtikrinti gimtųjų tradicijų bei kultūros tęstinumą, kad tiek Lietuva, tiek jos kraštas – Kėdainiai ne tik dabar, bet ir ateityje galėtų kurti autentišką istoriją bei ją perduoti būsimų kartų atminčiai.


 

 

Aukštaitiškos įžvalgos

 

Reda Kiselytė

 

Miniatiūros

 

Stabtelėjimas

   Laiko karuselėje sukasi žmonės. Iš atminties neišdyla kultūriniai reiškiniai, akimirkos, įrašai... Sklaidau rašytinius šaltinius, klaidžioju po internetinių svetainių platybes. Svarstau, analizuoju... Literatūriniai Kėdainiai. Čia gili kultūros lauko asmenybių brydė, prasmingi jų darbai ir įminti gilūs pėdsakai.

   Žmonės... Vieni čia gimė, kiti atvyko iš kitų kraštų, bet čia paliko neišdildomus kilnių darbų ženklus, kurie gyvybe alsuoja iki šių dienų.

 

Prisiminė išėjusius...

   Rašytiniai šaltiniai liudija, kad poetas, dramaturgas Kazys Binkis 1923-1927 metais gyveno Kalnaberžės dvare, ūkininkavo, dažnai lankydavosi Kėdainiuose. Iš atminties neišdyla K. Binkio drama ,,Atžalynas“. 1982 metais režisieriaus Mamerto Karklelio sukurtas spektaklis Lietuvos televizijoje.

   Dar taip neseniai, bendraujant su šviesios atminties aktoriumi, teatro režisieriumi Ferdinandu Jakšiu, dalinomės spektaklio įžvalgomis. Gerbiamas aktorius prisiminė, kad tame spektaklyje  vaidino jo buvę studentai. Deja... Iš gražaus būrio jau ne vienas iškeliavo į amžinybę.

   Prisimenu klasės auklėtojo paveikslą. Jį sukūrė aktorius F. Jakšys.

  

Apie šmaikščių tekstų autorių

   Tvarkydama savo asmeninės bibliotekos knygas, dažnai pakiloju nedidelio formato leidinėlį. Jo autorius Pupų dėdė. Tai šmaikštūs eilėraščiai. Prisimenu, kad ją Atgimimo pradžioje įsigijau Vilniaus centriniame knygyne. Taip į mano gyvenimą atėjo poeto, dainininko, etnografo Petro Biržio – Pupų dėdės tekstai. Knygelės pageltusius puslapius sklaidau ir šiandien...

 

Meilė seniems leidiniams

   Kunigas, vienas lietuvių raštijos kūrėjų – Mikalojus Daukša, garbino lietuvių kalbą, pabrėžė jos gilią reikšmę tautai, kultūrai, valstybei.

   Neišblėsta iš atminties Vilniaus universitete lankytos paskaitos. Lietuvių literatūra, vaikų literatūra, knygos istorija... Prisimenu, kad buvo akcentuojama, juk katalikų kunigas M. Daukša pirmasis pradėjo leisti lietuviškas knygas LDK. Vilniuje iš lenkų kalbos išvertė J. Ledesmos katekizmą, parašė jo pratarmę. Tai 1595 metais išleista lietuviška knyga ,,Katekizmas“.

   Nuo to laiko pamilau senus ir retus leidinius. Kalba seni dokumentų  puslapiai, prabyla autografai. Liūdna, bet blunka įrašai..

Šiltos emocijos

   Namuose tvyrodavo dvasinė ramybė, kvepėdavo ką tik iškeptais žagarėliais. Tai buvo mano moksleiviški metai. Visi šeimos nariai susėsdavome prie televizoriaus. Tuo laiku žavėjausi rašytojo, dramaturgo Juozo Paukštelio romanais. Smagu būdavo žiūrėti pagal rašytojo romanus, pastatytus Lietuvos televizijos spektaklius. Dar ir šiandien prisimenu spektaklio ,,Kaimynai“, trilogijos ,,Čia mūsų namai“ ištraukas, mintinai išmoktas frazes. O kiek būdavo šiltų emocijų... Gera prisiminti.

 

Nepamirštama paskaita

   Asmenybės įsirėžia į atmintį ir joje pasilieka. Kęstutis Urba – vaikų literatūros tyrinėtojas, vertėjas, vadovėlių vidurinėms mokykloms autorius. Ir dar galiu papildyti, kad Vilniaus universitete, Komunikacijos fakultete, studijuojant bibliotekininkystės – bibliografijos mokslą, jis buvo mano dėstytojas. Man didelė garbė! Malonu sutikti gerbiamą dėstytoją renginiuose, kelionėse.

   Būna akimirkų, situacijų, kurios dėl nežinomų priežasčių atmintyje išlieka, neišblunka. Taip įvyko ir šį kartą. Nežinau kodėl, bet į atmintį įstrigo viena gerbiamo dėstytojo K. Urbos paskaita. Tuo metu nagrinėjome rašytojos, humoristės Vytautės Žilinskaitės apysaką – pasaką ,,Kelionė į Tandadriką“ Išliko ir tiek...

 

Nekinta, gyvena...

   Dirbdama tuometinėje Rokiškio ,,Romuvos“ gimnazijos bibliotekoje, užmezgiau bendradarbiavimo ryšius su užsienio ambasadomis Lietuvoje. Pradėjo plaukti leidiniai į biblioteką. Prisimenu, kad Lenkijos ambasada dovanojo poeto, Nobelio premijos laureato Česlovo Milošo poetiškiausią autobiografinį romaną „Isos slėnis“. Taip ir sustojame savo laike, kalbame apie savo laiko amžininkus ir jų likimus. Sukasi laiko karuselė, keičiasi kartos, o kas tikra ir brangu nekinta, gyvena...

 

Apie ,,Kaukolę žalsvame čemodane“

   Rokiškio rajone, Daržapievės kaime, gyveno Čižiūnų šeima. Danielius Čižiūnas buvo labai apsiskaitęs žmogus. Jeigu reikėtų pasakyti iš kokios mokslo srities jis neturėjo žinių, būtų buvę sudėtinga pateikti atsakymą.

   Iš šio žmogaus ir sužinojau apie lietuvių detektyvinės ir fantastinės literatūros pradininką Justą Pilyponį.

   Vėliau Vilniaus centriniame knygyne nusipirkau autoriaus romano ,,Kaukolė žalsvame čemodane“ abi dalis. Tai buvo pirmasis rašytojo J. Pilyponio romanas, kurį perskaičiau.

 

Sėjame širdies gerumą

   ,,Liepsnelė“ – Suvainiškio, Čedasų ir Žiobiškio parapijų mėnesinis laikraštukas. Jis leidžiamas Rokiškio rajone, bet jo kibirkštėlės išsibarsto ne tik po Lietuvą, bet po užsienio lietuvių bendruomenes. Jau aštuonioliktus metus spindi ,,Liepsnelė“. Tai unikalus reiškinys. Jo puslapiuose dažnai panaudojame šviesios atminties kunigo, pamokslininko, vienuolio Tėvo Stanislovo mintis. Sėjame dvasininko dvasios stiprybę, nesenstančią išmintį, gilias įžvalgas, o svarbiausia širdies gerumą. 

  

Žvilgsnis į kalendorius

   Savo pirštais mus gnaibo laikas. Svarbią žmogaus gyvenime reikšmę užima kalendoriai. Lietuvos entomologas, biomedicinos mokslų daktaras Algimantas Jakimavičius, Rokiškio Juozo Tumo- Vaižganto gimnazijos bibliotekai padovanojo spalvingų kalendorių kolekciją. Žvelgdama į kraštiečio dovaną,  prisimenu pirmųjų lietuviškų kalendorių rengėją – Lauryną Įvinskį. Vilniaus universitete įgytos žinios gyvena...

 

Kūrėjos dovana

   Jonavos suaugusiųjų ir jaunimo mokymo centre vykdavo Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos literatūrinės šventės. Ne vieną renginį teko vesti, o asmenybių švytėjimas, visada įnešdavo daug meilės, šilumos ir žavesio. Šiuos dvasinius turtus kūrėjams dovanodavo Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narė Rima Petrilevičienė.

   Visos šventės turi savo pradžią ir pabaigą... O prisiminimai išlieka. Gerbiama Rima švelnia balso intonacija skaito tekstus ir šypsosi. Gera dovanų gauti šypseną.

 

Džiaugiuosi...

   Tai tik keli akcentai, keli kultūros ženklai, kelių žmonių gyvenimai užfiksuoti rašytiniuose šaltiniuose. Savyje jaučiu didžiulę laimę, kad man teko prisiliesti prie šio lobyno.

   Sukasi laiko karuselė, keičiasi kartos. Žmonės... Reikia branginti juos ir gerbti jų darbus, tuomet šypsosis gyvenimas.

 
 

Čiobrelio nuotykiai. Ištrauka

 

Mindaugas Mickevičius, Dorian de Jandreau

 

1850 ruduo.

Kaip ir įprasta pastaruosius kelerius metus, ruduo šiemet atėjo anksti. Jau pirmosiomis rugsėjo dienomis galėjai pajusti pamažu jo genamą žvarbą. Žolė buvo bepradedanti gelsti, tad žmonės jau skubėjo nuimti vasaros derlių ir spėti suvežti į aruodus, kad žiemą nereiktų badauti. Virš ramiai tyvuliuojančio Nevėžio buvo pakilęs tirštas ir baltas it pieno puta rūkas. Ir nors dar buvo ankstyvas rudens rytas, o visi miestelėnai tebemurksojo savo šiltuose pataluose sapnuodami, kaip artėjančioje miesto šventės mugėje gers midų užsikąsdami kepta kiaulės koja, staiga nuo akmenimis grįsto grindinio pasigirdo duslūs žingsniai. Ir po kelių akimirkų iš už gatvės kampe stovinčios miestelio kalvės, baikščiai dairydamasi į šalis, ar nepamatys kokio nors šlitinėjančio prašalaičio, upės link nuklibikščiavo apdriskusi ilgais suveltais plaukais žmogysta. Jos kairė koja buvo kruvina, tada ir norėdama sumėtyti pėdas, to padaryti nebūtų galėjusi, nes kas kelis žingsnius vis nutikšdavo iš žaizdos besiveržiantys kraujo lašai. Taip įtariai besižvalgydama paslaptingoji žmogysta priėjo upės krantinėje stovinčių medinukų virtinės ir ties vieno iš jo durimis, kiek tik buvo likę jėgų, pabeldė. Laukti ilgai nereikėjo. Duris atvėrė stotinga, simpatiškų veido bruožų moteris, žolininkė, nors tarp miestelėnų dažniau vadinama ragana.

-       Kur taip ilgai užtrukai? Turėjau visą naktį laukti, - irzliai sušnabždėjo.

-    Stengiausi kaip galėdamas greičiau, bet su Šalpusniu užtrukome karčiamoje ilgiau nei planavome. Paryčiais išsiskirstėme kas sau ir pradėjęs eiti pajutau, kad kažkas seka. Atsisuku, nieko nematau, tik aplink bekylantį tirštą rūką, kuriame išvydau Kietį ir Trauklapį. Nespėjau nė žodžio tarti, o Kietis, jau pasivertęs šunimi, kad kąs į koją, vos spėjau pabėgti. Ir kas jam pasidarė, juk buvome tokie geri draugai? - atsakė Gaurometis. - Negi nepastebėjai, kad viskas pildosi pagal pranašystę? Nuo seno buvo žinoma, kad mes visi su kitais negalime gyventi taikiai. Tuo labiau rodytis žmonėms, nes jie labai dievobaimingi.

-       O tai ką siūlai? Kaip visa tai panaikinti?

-       Reikia įkurti mokyklą, kurioje mokytųsi tik mūsų vaikai, ir apsaugoti ją burtais.

 

 

Gimtąją tarmę prisiminus

Verutė Kurševičiūtė-Bajorūnienė

 

Mintis parašyti šiuos atsiminimus kilo perskaičius Rimanto Kmitos knygą „Pietinia kronikas“, parašytą šiauliečių tarme. Aš bandžiau prisiminti savo gimtojo Šilainėlių kaimo (Kėdainių rajone, Pelėdnagių seniūnijoje) tarmę.

 

TETIS JUOZA NUTIKYMAS

Aš būva teip. Tete nusipirka dvyrati. Tadu kaimi jų būva laby mažy. Pamigyna vienu taku, kitu kelaliu, suprata, kat smagu važiuot i pamyslija, kat gali nuvažiuot į Kidainis. Aš iki jų būva api dešim kilometru. Kai tarė, tei i padare. Sėda an dvyračia i išvažiava.

Važiuot teka dubėtu keliu pru Rastūščia miškeli, pru Kudžionis, Zubieliškius, Mediekšius . Nu i nebetoli Kidaini. Tik reikėja nusilaist nu nemaža Utabarga kalna. Tete myslija, kat jegu nemins padaliu, ti laimingi nusilais.

Aš iš tikrųju būva kitoniški. Dvyratis neklause, vis lėke i lėke graičio į graičio. Pralake pagrindinį susykertanti keli, i tete atsidūre lanko. Aišku, kat nenusilaida minkšty, bu išgrūva, pats apsibrauzdava, dvyrati apdauže. Škada būva i dvyračia, i suplėšitu kelniu. Tik dėku Dievu, kat didesniu užsigavymu nebūva.

Tas acitikymas būva gera pamuka. Kitų tukių kartų nebenutyka.

 

Lančiūnavos dvaro minoras

Rytis Pryvalovas

Zofija Zabielienė – paskutinė Lančiūnavos dvaro savininkė iš Kognovickių giminės. XIX. a. pabaigoje statyti rūmai su 5 hektarų dydžio mišrios kompozicijos parku 1940 m. buvo nacionalizuoti Liaudies seimui priėmus Žemės nacionalizavimo deklaraciją.

Zofijos pirštai perbėgo fortepijono klavišais. Darnų skambesį nuraukė šaižus, nesuderinto klavišo garsas. Jis ilgesingai priminė tuos vakarus, kuomet ji grodavo Šopeno noktiurnus pilname svečių kambaryje. Tiesa, jis niekuomet ir nebūdavo tuščias. Tiek portretų puošė sienas, jog nė vienas žvilgsnis negalėjo išvengti rimtą išraišką nustačiusių veidų. O pačioje garbingiausioje vietoje, vakarinės kambario sienos centre, kabojo Piotro Kognovickio ir Žygimanto Augusto paveikslai, menantys didingą dvaro praeitį. Kartais galėdavo pasirodyti, kad portretuose įrėmintų ir laiko tėkmėje įstrigusių asmenų žvilgsniai krypo į  kambario viduryje stovėjusį fortepijoną, kuris, tarsi niūriausia žiemos naktis, sugerdavo virš jo stovinčios žvakės šviesą. Galbūt dėl to Zofija ir nusprendė, kad būtent noktiurnai yra tinkamiausi kūriniai šiam instrumentui. Ilgesingas minorinis skambesys tarsi orkestro dirigentas užburdavo visus parko augalus, nuo galingiausio ąžuolo iki vos iš dirvos išsivadavusio daigelio, kurie padedami vėjo linguodavo trijų ketvirtinių ritmu. Rodos, net tvirtai į žemę įsirėžusios dvaro kolonos, puošiančios paradines duris, negalėdavo susilaikyti ir vos pastebimai, tarsi susigėdusios savo gremėzdiškumo, pradėdavo ritmingai švytuoti.

Tačiau tie vakarai jau buvo praeityje. Birželio mėnesį į Lietuvą atnešta saulė sujaukė Zofijos gyvenimą. Du dešimtmečius jos puoselėtas dvaras, prabangūs baldai, kilimai, veidrodžiai, neorenesansiniai ir neobarokiniai židinių fasadai, ginklų ir giminės paveikslų kolekcijos priklausė jau nebe teisėtai šeimininkei. Kadaise tėvui duotas pažadas nepalikti ir neapleisti šio dvaro nutrūko, kaip ir harmoningas klavišų skambesys, užkliudžius nesuderintą klavišą. Tik šį kartą nesuderintas klavišas buvo ne si bemol, o Liaudies seimo priimta Žemės nacionalizavimo deklaracija.

 

 
 

Lukas, eilėraštis ir asiliukas

Arba eilėraščio ištakos

 

Genė Sereikienė

 

Eilėraštis lyg upelis išteka iš širdies ją sužadinusio jausmo, potyrio, vaizdinio. Kartais tai būna kalbėjimas be ritmo ir rimo. Arba žodžiais nutapytas vaizdas. Kurdama eilėraštį susilieju su juo, išgyvenu tą brangų laiką, kada mintys, žodžiai, aš ir daugiau nieko. Tarsi būtų naujas gimimas, nauja gyvybė. Atiduoti eilėraštį kito žmogaus mintims ne taip lengva. Kaip jį priims ar supras? Ar eilėraštis pasieks jį skaitančiojo širdį? O supratimas kiekvieno skirtingas. Tai yra įdomu.

Perskaičiusių eilėraštį įžvalgos mane kartais nustebina. Savo mokiniams labai retai, bet kartais paskaitau kokį sakralesnį eilėraštį, kuris gimsta iš mūsų bendravimo.

Vienais metais ruošiau didelę grupę vaikų Pirmajai Komunijai. Jaudinanti valandėlė, kada gražiai surikiuotus vaikus kunigas pasitinka ir įveda į bažnyčią. Baltos pusnys – mergaičių aprėdai. Berniukų balti marškinukai. Visų rankose Krikšto žvakės. Tiek daug tyro baltumo, jaudulio, nuoširdumo ir šventumo. Įdėtas darbas ne veltui. Nuo nedrąsaus dar sunkiai ištariamo ,,Vardan Dievo Tėvo...“ iki vaikų paruošimo, iki šios iškilmingos dienos. Bet štai nustembu pamačiusi, kaip viena stovinti šalia manęs moteris šluosto ranka ašaras. „Gal kažką ne taip padariau?“ – suabejoju. „Ko pravirkote?“ –  klausiu moters. „Nekreipkite dėmesio, prisiminiau

savo Pirmąją Komuniją ir susigraudinau. O tie vaikai šiandieną kaip Angelai. Viskas

taip nuostabu, net sujaudino širdį.“

Grįžusi į namus parašiau eilėraštį.

 

***

Baltas apdaras,

Rūtomis kaišyta

Pirmojo Sakramento

Žvakė

Ir siela be dėmės.

Šiandien

Kaip Angelas

Prie Kristaus

Artinies

Prie didelio

Stebuklo,

Prie

Didžiosios paslapties.

 

Ši akimirka,

Kaip ir vaikystė,

Sugrįš iš praeities.

Kai Ostija balta

Prie lūpų glaudės,

Dar nesuprantama

Tau buvo

Jos didi prasmė.

Tokia diena.

Gyvenime

Juk būna,

Kai kelias nepažinto

Verias ateitin,

Kai Kristų

Pirmą kartą

Priimi širdin.

Ta Ostija

Vis švies

Ir švies,

Ir baltas apdaras,

Ir siela

Be dėmės.

 

Eilėraštį perskaičiau trečiokų klasėje. Po pamokos prie manęs priėjo Lukas ir ištiesė man vaiko rankų ir laiko nuglostytą pliušinį asiliuką. Nieko nesuprasdama žiūrėjau į jį. ,,Mokytoja, mainom eilėraštį į asiliuką,“ – pasiūlė berniukas. Žinodama, koks brangus vaikui žaislas, pasakiau, kad aš jam eilėraštį padovanosiu, bet Lukas buvo atkaklus. „Aš noriu keisti asiliuką į eilėraštį“, – galiausiai tvirtai ištarė. Ką darysi. Teko nusileisti. Praėjo apie dešimt metų, Luko asiliuką tebesaugau, kaip ir vaikų rašytus nuoširdžiausius laiškus bei jų piešinius, dabar jau sudėtus į knygą ,,Rašyta ranka.“ Įdomu, ar Lukas dar tebeturi mano eilėraštį.  Dabar jau galėčiau padovanoti jam savo knygą su tuo eilėraščiu.

 

***********************

 

Šis rašinys – apie paprastus Kėdainių žemės žmones, mano senelius Juozą ir Oną Kuprius iš Mantviliškio. Prancūzai sako, kad tie, kurie giriasi savo kilme, yra kaip bulvės – jos geriausia dalis yra po žeme. 

Onos tėvas Liudvikas Smulskys išvažiavo į Ameriką, kad už 50 hektarų žemės išsimokėtų.  Be to, suruoštų pasogą seserims.  Sunkiai dirbo šachtose, išrūpino visiems vaikams šipkartes už Atlanto atvykti.  Įvykus sprogimui šachtoje vyras sudegė.

Onutė pas tėvo sesę, gal tolesnę giminaitę žąsis ganė jau nuo šešerių.  Kartą traukiniui sustojus stotyje ponia, pamačiusi murziną mergytę, ryšinčią skylėtą skarelę, nuo savo pečių nusitraukė dailią skarą ir ją išmetė per langą našlaitei. Šeimininkė Onutei nuo galvos nutraukė dovanotąją ir savo dukrai atidavė.

Nuo 16-os tarnavo Onutė pas Štrauchmoną. Adolfas Strauchmanas valdė Gružauskų dvarą, vėliau tapo Montvidavos dvaro Kėdainių valsčiuje savininku (1919-1939 metais). 

Ona mokyklos nelankė, skaityti ją išmokė vyras Juozas – jis buvo baigęs „narodną“ – 4 skyrių liaudies mokyklą, tad rusiškai ir skaitė, ir rašė. Vaikai šaipydavosi, kad po pietų, nudirbę pirmojo pusdienio darbus vietoj poilsio tėvai eidavo „azbukos“ studijuoti.

Juozas klausdavo:  „Onute, aš tave bažnyčioje su maldaknyge matydavau, tai kaip tu ją skaitydavai?“ „Iš atminties, Juozeli...“ Vyras buvo pasišovęs Onutę ir rusiško rašto išmokyti, bet ji atsisakė.

Kupriai visada prenumeruodavo „Ūkininko patarėją“.  „Kur gazeta?“ –  klausdavo Juozas sugrįžęs iš laukų. Žmona, dirbdama ruošos darbus, priešokiais laikraštį paskaitydavo, tad kartais gal ir pamiršdavo, kur tą spausdintą žodį padėjusi.

Juozo Kuprio senelis buvo Krakių viršaitis. Žmonės kalbėjo, kad ne vieną buvo nuskriaudęs, ypač jaunas mergaites.

Juozo (mano senelio) tėvas Aleksandras Kuprevičius mirė nuo maro, kai Juozui buvo dveji metukai, jo sesei Genovaitei – ketveri.  Tada Konstancija Kuprevičienė ištekėjo už Kazimiero Dieminto. Su juo susilaukė Jono ir Vinco.

Jonas, dirbęs Šiaulių policijos viršaičiu, buvo ištremtas į Sibirą, ten ir mirė.  Kupriai, sužinoję apie tremiamus žmones, dar maisto ir drabužių buvo suruošę, laukė prie vagonų.  Perduoti nieko nepavyko, tik Jono raštelį, išmestą iš vagono, pagavo:  „Broliai lietuviai, mus veža į Sibirą už tai, kad mylėjome Tėvynę Lietuvą.“

Nuo mažens vargę vienmečiai Juozas ir Ona susituokę išgyveno 48 metus. 

Kuprių ūkis nemenkas buvo. Pagal žemę – 10 hektarų – Kupriai buvo vidutiniokai. Augino žąsų, 40 vištų, 10 ančių, 10 avių, 10 kiaulių, 4 karves, 2 arklius.

Vienintelis Juozas Kuprys buvo įsigijęs radiją. Ant kalno pirtį buvo įsirengusios trys šeimos – Lušai, Dockai, Kupriai. Kaimynai iš eilės eidavo pertis pas vienus ar kitus.

Akademijos žemės ūkio specialybės studentai Kuprio žemėje turėjo bandymų laukelių. Juozas Kuprys (mano senelis) pats pasiūlė profesoriui Ruokiui, ir pats mokėsi. Sekmadieniais sugužėdavo studentų tų laukelių ir dukterų, kaimynių panelių pasižiūrėti.

Įprastą ūkininkų gyvenimą aukštyn kojom apvertė karas. Pirmasis susitikimas su rusų kareiviais visai šeimai padarė įspūdį:  purvini, utėlėti, suplyšusiais drabužiais, alkani. Kitąkart rusai į Kuprių kiemą užsuko baigiantis karui – amerikiečių apauti, pavalgydinti, besipuikuojantys karo technika.  Kareivis, užsimanęs paskanauti vyšnių, nulaužė visą medžio šaką, kad galėtų uogų pasiskinti.  Juozas neišlaikė: „Vaike, ar pagalvojai, kiek metų medis turi augti, kad duotų vaisių?“ Tas į senelį Juozą Kuprį atstatė šautuvą. Apsiverkė Juozas: gal medžio gailėjo, gal pasijuto menkas. 

Karo metu Kupriai buvo išsikasę apkasus –- padėjo visas kaimas. Mažesnis apkasas prie trobos.  Vieną dieną Onutė, pamelžusi karvę, ir nuo jos nuėjusi vos keletą žingsnių (taip ji pati sakė, bet, matyt, spėjo atitolti palyginti saugiu atstumu), išgirdo sprogimą. Atsigręžusi pamatė, kad bomba pataikė į karvę. 

Kitas apkasas – geresnis – buvo upelio krante, iškastas gan didelis. Ramesnėmis dienomis vyrai net įsigudrindavo ateiti į apkasą pakortuoti. Onutė pykdavo.

Kai prasidėjo nesibaigiantis bombardavimas, tame apkase slėpėsi visas kaimas. Žmonių buvo tiek, kad tik stovėdami tilpo.

Karo metu kelis mėnesius pas Kuprius gyveno ketverių metų vokietukas Titas. Jo motina po kaimus ieškojo darbo ar maisto, sūnų palikusi Dalbokams, šie bėgdami Titą pas Kuprius atvedė.  Vyriausioji Kuprių dukra Elytė pasiuvo kostiumėlį. Utėles išnaikino. Genutė, kita dukra, sudaužiusi termometrą, gyvsidabrį surinko, su sviestu sumaišė ir ištrynė Titui galvelę.  Utėlės kaipmat dingo.  Pamačiusi švarų ir sotų sūnų, vokietė puolė ant kelių bučiuoti Onai rankas. Palik, sako Juozas, pasiimsi netrukus. Kiek gi čia tie rusai pabus? Nepaliko sūnaus, visi verkdami išsiskyrė.

Per karą pas Kuprius priklydo Kaliundzė – taksų veislės kalė. Kalbėta, kad rusams bombarduojant traukinį ji per sumaištį pabėgo nuo šeimininkės. Vokietė šuns ieškojo su ašaromis akyse.  Esą, gal kas matė, mat kalė – vienintelis jai likęs artimas. Protinga, liepiama nešdavo Juozui pypkę, nors jai smirdėjo ši, tad panešusi kelis žingsnius, ją ant žemės mesdavo, bet ir vėl įsikandusi bindzeno pas šeimininką. Mokėdavo vištas greitai suvaryti – palenda po višta, ir neša ją kur reikia. Po to Kupriai Kaliundzę paaukojo – tikėjo, kad šuns taukai giminaitei padės įveikti sunkią ligą.

Ūkininkai pagal turimų arklių skaičių turėjo iš miško į geležinkelio stotį išvežti nustatytą rąstų kiekį. Gerus arklius vokiečiai paimdavo karo reikmėms. Juodą veislinį eržiliuką Juozas pirko iš kaimyno Lušo. Aras greitai pradėjo ūkininkauti: arti, visus kitus darbus dirbti.  Iš pradžių tik į bažnyčią, turgų vežė.  Klausė tik šeimininko. Įsėdus šeimininkams į ratus, Aras atsigręždavo pasižiūrėti, kas vadelios. Jei Onutė – vos ne žingine eidavo, niekad greičiau.

Iš aplinkinių kaimų vedė kumeles kergti su Aru.  Ne tik gražus, bet ir greitas Aras buvo, žiemos lenktynėse Cinkiškyje trečią vietą iškovojo. Juozas Aro diplomu didžiavosi.  Visa šeima išgyveno, kai Arą į kolūkį paėmė. Juozas dar ilgai jam nešdavo duonos kriaukšlę ar cukraus gabalėlį.

Mantviliškio kaime Kupriai ir Stasiuliai bičiuliavosi. Meistras Akstinas padirbino 16 bičių namelių, meniškai išdrožinėjo lakas. Įvairiaspalviai aviliai, sustatyti ant kalno, iš tolo švietė. Be to, dar viena bičių šeima gyveno drevėje –  Juozui „pasižaisti“. Tos bitės jam atiteko iš tėvo.

Kuriant kolūkį, visus Kuprių avilius liepta suvežti į Stasiulių sodybą. Taip Mantviliškyje atsirado sovietinis bitininkystės ūkis.  Kuprys nuėjo apžiūrėti avilių, o iš ten – pas kolūkio pirmininką: „Ar galima bites marinti badu?“  „Tai kad niekas apie bites neišmano“, – teištarė pirmininkas.  Kitą rytą Juozas jau buvo agronomas bitėms, kartu ir gyvulių sanitaras, o neradus daržininkystės vadovo, ir agronomas-daržininkas.

Kolūkyje atsidūrė ne tik Aras, bet ir šlajukės, akmenys naujai jaujai, kokliai, Štrauchmono vestuvių dovana.

Sovietmetis Kuprių šeimai atnešė vien negandas. Kodėl šeima nepasitraukė į Vakarus?  Juozas klausimu į klausimą atsakydavo: „O kas beliks, jei visi išbėgs?“

1949 metais Kuprius nuo ištrėmimo išgelbėjo per laukus atbėgusi perspėti kaimynė Navickienė, batsiuvio žmona. Ji gerbė Juozą, kuris išspaudė votį, mat ši buvo išaugusi tokioje vietoje, kad moteris gėdijosi eiti pas gydytoją. 

Jauniausioji Kuprytė, Julytė, per Stalino mirties minėjimo nusikvatojo ir išbėgo iš scenos, mat deklamuodama eiles pasižiūrėjo į tėvą: vienas jo ūsas pasirodė juokingai pakilęs į viršų.  Akademijos mokyklos direktorius iškart pasakė, kad Kuprytei ne vieta jų mokymo įstaigoje.

Po mokyklos Julytė stojo į universitetą, geologiją.  Iš egzaminų gavo visus penketus, tik vieną ketvertą iš fizikos.  Mandatinė komisija nusprendė merginos nepriimti į aukštąją mokyklą dėl netinkamos reputacijos – „nepageidautina priimti į aukštąją mokyklą kaip nesusipratusio ūkininko dukters“. Vėliau, būdama labai gabi ir užsispyrusi būtinai pasiekti savo tikslą (kaip tėvas Juozas Kuprys) baigė Vilniaus universitetą du kartus.

Agitavo Kuprį į kolūkį. Jis atšaudavo, esą gerai jums šeimininkauti, kai išvežtųjų gyvulių, grūdų ir kito turto pilni kolūkio svirnai ir tvartai.

„Bet jūs patys pirmą derlių užauginkite, nuimkite, suvežkite.  Tada ir parodysite, kaip mokate ūkininkauti.“ 

Širsdavo pirmininkas, tad bet kokia proga stengdavosi įskaudinti Kuprį. Kai nuvertė šeimos trobesius ir varu suvarė į kolūkį – gyventi kaime, liepė Juozui ateiti į sodybą, kad vėliau negalėtų pasakyti, kad čia jo ūkis buvęs.  Juozas nesirengė eiti, bet Onutė prašė nesispyrioti: „Eik, Juozai, dar nušaus...“  Sunkia širdimi Kuprys atėjo į vienkiemį savo akimis išvysti, kaip kerta sodą ir viską sulygina, kad nė žymės buožių gyvenimo neliktų. Verkė Juozas, po to ir regėjimas pablogėjo. 

Iš trobesių leido tik iš buvusio svirno namą kaime pasistatyti, ir tai ne šalia Juozo sesers – tolėliau.

Toks buvo  Juozo Kuprio (mano senelio) – sanitaro, bitininko, daržininko, vėliau tiesiog Mantviliškio kaime Seneliuku vadinamo – kelias.

Juozo ir Onos Kuprių anūkai



„Štai mano snaudžianti istorija“ 

Lina Masiliūnaitė

 

Perskaityta Česlovo Milošo knyga „Isos slėnis“ priminė mano protėvių istoriją.

Tuomet, kai sklaidžiau išlikusius istorinius dokumentus, negalėjau neprisiminti aprašytų įvykių knygoje; atrodo, kad tai, kas buvo perskaityta, iškilo mano atmintyje, tarsi persekiojantys šešėliai, kuriuos turėjau ištraukti į dienos šviesą, kurie snaudė manyje ir veržėsi laukan...

Ką aš žinau apie savo protėvius šiame krašte, mano aprašomame istorijos vingyje?

Mano rankose Kauno metropolijos kurijos archyvų fondų dokumentas. Jame nurodyta Apytalaukio Romos katalikų bažnyčios santuoka, kuri įrašyta į metrikų knygą, kad 1929 m. lapkričio 12 d. susituokė mano mamos tėvai, mano seneliai, Domininkas Jurgis Daugvila, Jono sūnus (26 m.) ir Jadviga Zakarytė, Adomo duktė (21 m.).

Senelė Jadviga mano mamai yra pasakojusi apie tuometinį Apytalaukio dvarą, į kurį ateidavo atlikti tam tikrų darbų, apie tuometinį dvarininkų gyvenimą, turtingą ir labai ištaigingą. To meto skirtumai tarp turtingųjų ir neturtingųjų buvo dideli, nes sodžiuje gyvenantiems ponų gyvenimas atrodė kaip pasakoje.

Iš rašytinių šaltinių sužinome, kad XIX a. viduryje rūmai buvo pastatyti tuometinių dvaro savininkų Zabielų, štai kodėl, tuomet šį dvarą žmonės vadino Zabielų rūmais. Deja, laikas bėga, o pastatas nyksta. Įvairiose publikacijose minimas šis dvaras, bet nesulaukia rūpestingų šeimininkų. Kurie galėtų šį dvarą atkurti. Laikas daro savo darbą – nepaliaujamai naikina visa, kas dar yra išlikę, taip ir prarandama mūsų krašto puošmena, nešlifuotas deimantas, Apytalaukio dvaras.

Į Kėdainius atvykęs kultūros ministras Simonas Kairys patvirtino, kad Apytalaukio dvaras bus išbrauktas iš neprivatizuojamų sąrašo. Galbūt situacija kažkada pasikeis...

Šventybrastyje yra palaidoti mano senelio tėvai ir jų duktė Ona, 21 m. amžiaus. Šiais metais sukanka lygiai 100 metų nuo jos mirties. Kapinaitėse ilsisi jos siela, šalia Šventybrasčio Kristaus Atsimainymo bažnyčia. Kiekvieną kartą apsilankiusi negaliu nepajusti tik šiai vietai būdingos ramybės. Šalia teka Brasta, ypač garsiai ji alma pavasariais. Neišeina tik šiaip nuvažiuoti, ši kelionė man reiškia išskirtinį pabuvimą, kur atsigauna ir kūnas, ir siela...

Mintys sukasi apie mano giminės praeitį ir laiką, kuris mus visus neša tolyn, be tuo metu, toje akimirkoje, šioje vietoje, laikas tarytum sustoja. Tik ten galiu sau tyliai tarti: „Sustok, akimirka žavinga...“

Štai, mano snaudžianti istorija. Dėkoju, kad perskaitėte.

 

 

Žvilgsnis į vaikystę 

Daiva Batavičienė

 

            Laikas taip susidėliojo, kad vaikystė prabėgo Kėdainių rajone. Mokiausi Lančiūnavoje, ketvirtoje klasėje. Pradinė mokykla buvo įsikūrusi Lančiūnavos dvaro patalpose. Labiausiai įsiminė klasėje išlikusi krosnies sienelė iš blizgių koklių iki pat lubų, prie kurių visi glaudėmės sušilti šaltą žiemą. Po pamokų daug laiko leidau bibliotekoje, kuri buvo to dvaro antrame aukšte. Kasdien buvo noras ateiti ne tik dėl knygų, bet ir dėl piešinių. Daug kas nešdavo iš namų ar piešdavo atėję. Piešiau ir aš. Bibliotekoje buvo ir stalo žaidimų, kurių neturėjau namuose, tai žaisdavau su kitais vaikais. Pirmame dvaro aukšte buvo šiltos patalpos, kur buvo įsikūręs paštas. Ten visada eidavau žiūrėti atvirukų (jie man labai patikdavo), kartais jų nusipirkdavau. Įsiminė ir pagrindinės dvaro durys, jos buvo per sunkios, kad mes, vaikai, jas atidarytume. Nesitraukdavau nuo to dvaro ir kitu laisvu laiku. Už dvaro parko pašonėje buvo didelis kalnas, tai jau nuo rudens buvo smagu nuo jo čiuožti per šlapius lapus, atsisėdus ant plėvelės ar kartono gabalo. 

            Baigus pradinę mokyklą teko rinktis, kur mokytis toliau. Vieni vaikai važiavo į Kėdainių miestą, aš rinkausi arčiau, šalia esantį kaimą. Ryte autobusu važiuodavau į Stasinę. Mokykla buvo dar vienas išlikęs dvaras, tik rūmai kitokie. Bet šalia tos mokyklos buvo sodas, o mokykloje daug klasių ir dar daugiau mokinių. Smagiausia prisiminti Liepų alėją, kuri jungė tuos abu kaimus. Tai kelias, kur iš šonų apsodintas liepomis. Jei nespėdavau po pamokų į autobusą, namo eidavau tuo keliu. Smagu keliauti, girdėti paukščius, čiulbančius šakose. O kad būtų greičiau, tai iki namų net žingsnius teko skaičiuoti.

            Tokia buvo vaikystė. Mokslai net dviejuose ponų dvaruose. Gera nors mintimis į juos sugrįžti.

 

Du dvarai

 

Lančiūnovskio dvaras tarp didingų medžių

Kažkada vaikystėj atvėrė man duris.

Ir žengiau į vidų nedrąsiais žingsneliais,

Pamokas išmokus, džiaugėsi širdis.

 

Tam dvare dar buvo šiltas kambarėlis,

Kur dažnai užeidavau aš po pamokų.

Atvirukų pirkti, laišką kam išsiųsti,

Paštas nuolat dirbo, būdavo smagu.

 

Kai šiek tiek paaugau ir baigiau pradinę,

Mokslų tęst skubėjau jau šiek tiek toliau.

Autobusas vežė mus jau į Stasinę,

Laukė mokykla, kitas dvaras jau.

 

Kitas dvaras, sodas ir vaikų gausybė,

Sukvietė rugsėjis mokslus kad pratęst.

Erdvios klasės buvo, jautėsi didybė,

Bet labiausiai troškau niekada negest.

 

Du dvarai paliko mano atminimuos,

Dar dabar sugrįžti noriu mintimis.

Patalpos jau tuščios, sienos be gyvybės

Nepakvies į vidų pro senas duris...


Šlapi beržai

Angelina Vaičekauskienė

Miniatiūros

***  

     Šlapi beržai... Šlapaberžė. Livonijos ordino knygose minima 1371 m. XVIII a. Šlapaberžė – karališkasis kaimas, o per 1711 m. marą visi gyventojai išmirė. Atgijo kaimas negreitai. Beržai ir dabar šnara kaimo pakelėse, suteikdami žmonėms stiprybės, jėgos išgyventi. Bet jie nėra tokie ilgaamžiai kaip liepos... Tai jos gali papasakoti apie anuos laikus. Ir jų čia yra tikrai daug. Dvaro alėjos apsodintos liepomis...

*** 

      Tai jos mena sunkų baudžiauninkų darbą, žiaurų, negailestingą dvaro šeimininką Liudviką Gintautą. Daug ašarų ir skausmo sugėrė  senasis dvaras, 1827 m. to paties pono Gintauto perstatytas. Tik pono Mykolo Kvintos valdymo laikais viskas pasikeitė. Karininkas M. Kvinta vedė gražuolę Anastaziją. viešnamio mergelę. Labai mylėjo vienas kitą... ir žmonėms buvo geri ir dosnūs. Ir dvaras atgijo – prabanga padvelkė kambariai, puošni pokylių salė, įmantrūs balkonai, gėlynai, tvenkiniai...

***

Kur paradinis kelias įsilieja į pagrindinį kelią, buvo pastatyta koplytėlė „Dievas neša kryžių“. 1989 ji atrestauruota. Ir dabar sutinka visus, atvykstančius į kaimą nors trumpam aplankyti tuščius tėvų namus, ir išlydi – nešdamas sunkų kryžių lyg norėdamas palengvinti atvykstantiems ir išvykstantiems gyvenimo naštą... Ir vėl lieka laukti, sutikti, išlydėti...

***

       Kaimas dar gyvas. Taip skelbia kiekvieną sekmadienį Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčios varpai. Ją 1861 m. pastatė tas pats žiaurusis ponas Gintautas. Sovietiniais metais čia buvo pilami grūdai. 1990 m. grąžinta tikintiesiems. Ir vėl varpai pakvietė į pamaldas...

***

        Kaimą juosia upelis Kruostas. Tai Nevėžio dešinysis intakas Mažas upeliukas. Bet per liūtis taip ištvinsta, pabėga iš krantų, apsemia moteriškių daržus ir stebisi, ko šios pyksta – juk taip gražiai po vandeniu plaukia kopūstai ir žydi žemuogės. Putodamas, juokaudamas puola į Nevėžio glėbį, kad kartu su juo pasiektų senelį Nemuną. Paskui vėl aprimsta, grįžta į savo vėžes...

   Taip ir kaimo gyvenimas sukasi savo ratu. Ramybę saugo šimtametės liepos ir dar keli beržai... 

 

Kontaktai

Kėdainių rajono savivaldybės
Mikalojaus Daukšos
viešoji biblioteka

Didžiosios Rinkos aikštė 5,
LT - 57248 Kėdainiai
Mob. tel. 8 652 76864

Bendroji informacija

 

Apklausa

Kviečiame įvertinti mūsų paslaugų kokybę
Vertinti



Mūsų svetainė naudoja slapukus (angl. cookies). Šie slapukai naudojami statistikos ir rinkodaros tikslais.

Jei Jūs sutinkate, kad šiems tikslams būtų naudojami slapukai, spauskite „Sutinku“ ir toliau naudokitės svetaine.

Sutinku
Parinktys